Įdomioji kelionė į Kiniją 2017 metais :)

Mano kelionė į Kiniją prasidėjo tikriausiai kokiais dar 2015m., kai nusprendžiau tą padaryti. Tada metus ar keletą ruošiausi, kaupiau santaupas ir išvykau. Atrodo, visai neseniai, tik prieš penkis metus gyvenau Hefei mieste šešis mėnesius, bet jau daug ko ir net nepamenu. 😀

Pamenu labai didelį norą ir ryžtą. Tiesiog vidinį žinojimą ir pajautimą, kad turiu vykti ir tai yra svarbiausia.

Kodėl apskritai Azija ir ši šalis? Paskutiniame kurse aš dirbau su Vietnamo rinka ir mano bakalaurinis buvo apie pardavimus Vietnamo rinkai. Tačiau Kinija man atrodė labiau pasiekiama, artimesnė ir įdomesnė mano norui aplankyti kažką tikrai egzotiško, kitokio.

Mane vedė smalsumas

Smalsumas, nuotykiai, tyrinėjimas – visi šie žodžiai man yra labai svarbūs. Tai tarsi manojo Aš dalis. Turėjau per save patirti, tai, kas man atodė įdomu ir taip tolima nuo mūsų kultūros, įpročių, gyvenimo Europoje. Ieškojau to, kas mane sukrėstų gerąja prasme. Jaučiausi matanti ir patirianti tą buvimą visiškai čia ir dabar.

Pasiruošimas

Vykau į Kiniją pasinaudodama AIESEC (https://zinauviska.lt/volunteer/aiesec-lietuva/) apmokama programa.
Trumpa informacija apie organizaciją: „AIESEC“ įsikūrė 1948 metais palaikyti taiką pasaulyje. Iki šių dienų tą ir daro, skatindami kultūrinį supratingumą ir tobulindami jaunimo lyderystę: problemų sprendimą, komandinį darbą ir pasaulio bei savęs suvokimą. Būtent išvykdamas savanoriauti/dirbti su „AIESEC“, išmoksi kaip sukurti tikslus ir jų pasiekti, kaip atrasti savo vertybes ir kaip reflektuoti, apsuptam viso pasaulio savanorių, atrasti didžiausias gyvenimo pamokas, o net nekalbant apie paprastus įgūdžius kaip anglų kalba, viešasis kalbėjimas, komunikacijos įgūdžiai ir t.t.

Pirmą kartą apie AIESEC sužinojau savo universitete. Nuėjau paklausyti keletos pristatymų apie tai, kaip kiti žmonės savanoriavo arba įsidarbino užsienio šalyse, ką jiems tai davė ir mane tai patraukė – tikros istorijos visada žavi. 😊

Kinų kalbos pamokos

Aišku, pasiruošimo metu, lankiau pamokas pas Kinų kalbos mokytoją. Buvo labai įdomu mokytis kinų kalbos subtilybių ir sužinoti, kad kinų kalboje žodžius sudaro 1,2 arba 3 ir daugiau simbolių.

人 (rén) – žmogus, 火山 (huǒshān) – ugnikalnis, 自行车 (zìxíngchē) – dviratis ir t.t.

Tikriausiai, pats sunkiausias dalykas apskritai atsiminti kaip tą žodį pasakyti, o ką jau kalbėti apie tai, kad reikia žinoti, kokiu tonu tai tarti, o jų iš viso yra 5, todėl viskas pradeda skambėti kaip muzika ir didelė garsų paletė. Nes pvz.: žodyje 自行车 (zìxíngchē) – dviratis, yra trys atskiri tonai ir tariant šį žodį reikėtų savo balso toną/tembrą pakeisti tris kartus. 😊

Gyvenimiškas sutapimas

Pamenu, dar prieš išvykstant, man reikėjo gauti leidimą ten vykti iš Kinijos ambasados Lietuvoje. Patekti į Kiniją ilgesniam laikui tikrai nėra lengva, todėl man teko gauti kvietimą iš universiteto, jog ten vykstu mokytis, tačiau aš gi tvarkiausi ir pasirašinėjau sutartį su Holiday Inn viešbučiu iš tikrųjų, o ne su universitetu.

Mane tas vertė jaustis labai nejaukiai ir tarsi, kad kažkam meluočiau. Ir tai būtų melas pačiai Kinijai 😀 Kadangi tokį patarimą gavau iš savo darbdavių Anhui provincijoje, sutikau rizikuoti.

Vykdama į ambasadą drebėjau, nes viduje kirbėjo baimė, jog gal būt kažkas ne taip darau; ar gerai, ar viskas teisinga, bet mane į ambasadą vežė labai įdomus taksi vairuotojas ir jis gal būt pajuto mano kažkokį susirūpinimą ir pradėjo manęs klausinėti apie mano tikslą ambasadoje.

Papasakojau, kad važiuoju į Kinijos ambasadą, nes turiu leidimą (siųstą iš pačios Azijos), kuris patvirtina, jog vykstu pusei metų į Kiniją ten mokytis kinų kalbos, bet iš tikrųjų tai važiuosiu dirbti į turizmo sferą.

Jis tada mano nuostabai sako, ar tai kažkam galų gale kenkia, jog ant popieriaus parašyta ne ta lokacija (nes universitetas buvo kitame mieste)? Aš pagalvojusi pasakiau, kad lyg ir ne, tiesiogiai tai visiškai nedaro jokios įtakos niekam. Tada jis nusišypsojo ir iš savo kairės durelių pusės ištraukė knygą “Pasąmonės galia” (mano viena pirmųjų perskaitytų knygų dar kokiais 2012 metais, beje, kurią kažkada dar net savo tėčiui esu dovanojus su palinkėjimais) ir pasakė, jog neturėčiau atsisakyti savo svajonės dėl tokio mažmožio.

Man pasidarė šiek tiek juokinga ir keista ši situacija, todėl nusprendžiau ramia sąžine vykti į ambasadą. Nes kas gi galėjo mane sustabdyti kai net gi taksi vairuotojas pasakė, jog turėčiau vykti!? 😀

Viskas klojosi puikiai, gavau keletą antspaudų ant leidimo ir galėjau pradėti ieškoti bilietų skrydžiui. 🙂

Gyvenimo sąlygos

Ieškodama darbo taip toli, norėjosi būti ramiai, kad nuvykusi turėsiu gerą kambarį ir maitinimą, todėl darbo pasiūlymai viešbučiuose mane itin domino, nes žinojau, kad ten tokias sąlygas darbdavys tikrai galės suteikti. Džiaugiausi, jog taip ir nutiko – kaip ir buvo sutarta, gavau gerą kambarį su plačiu vaizdu į vakarinius saulėlydžius bei maitinimą 3k. per dieną viešbučio restorane. Kai pažiūriu į šias foto, savęs kartais klausiu, Agne, ar tikrai ten gyvenai? Viskas taip greit pralekė, kad sunku net patikėti, jog viską jaučiau ir mačiau savo akimis. :))))

Mano pagrindinės atsakomybės darbe bei kultūriniai skirtumai

Buvau pabaigusi universitetą ir jau įgavusi patirties tarptautinėje įmonėje, tačiau nuvykusi į savo darbovietę, pačioje pradžioje gavau visiškai paprastus darbelius ir jaučiausi kaip mini atostogose. Kinijoje man ir neteko kažko labai sunkaus dirbti, bet ten turėjau būti super lanksti, prisitaikanti, atvira darbdavių idėjoms, pasiūlymams kaip geriauiai galėčiau išnaudoti savo buvimą per tokį trumpą laiką.

Darbo aprašyme turėjau dirbti viešbučio administratore ir tiesiogiai priiminėti svečius į viešbutį, juos registruoti ir pnš. Ir ačiū Dievui, kad taip nenutiko, nes nemokant gerai kinų kalbos, tai būtų buvę tiesiog neįmanoma ir didelis vargas ne tik man, bet ir klientams. 🙂

Kadangi mano vardas jiems pasirodė gan sunkokai tariamas – vardą supaprastinome ir kolegos mane vadino Anna.

Bendravau su šeimomis iš Amerikos, kurios atvažiuodavo į Hefei miestą įsivaikinti vaikų iš Kinijos

Įdomiausia ir didžiausia motyvacija buvo dirbti su šeimomis, kurios atvykdavo įsivaikinti vaikų iš Kinijos. Arba dalis jų grįždavo jau aprodyti miesto ir Hefei vietovių tiems vaikams, kurie buvo įvaikinti čia prieš labai daug metų.

Buvo įdomu susipažinti su šiomis šeimomis bei vaikais, kurie išvyko po to gyventi į Ameriką. Šios šeimos tuo metu patyrė didžiulį pokytį savo gyvenimuose ir man buvo be galo gera pasitarnauti jiems visais klausimais. Kadangi jiems viešbutis, miestas, aplinka ir viskas, kas tuo metu juos supo, buvo labai nauja, o man jau šiek tiek pažįstama, galėjau jiems padėti įvairiose smulkmenose. Papasakodavau apie miestą ir kur artimiausi parkai, prekybos centrai ir pnš. Taip pat padėdavau susigaudyti viešbutyje, nes jis buvo gana didelis, virš 20 aukštu ir 4 skirtingais restoranais, todėl gaudavau įvairių klausimų, kuriuos ir pati užduodu, kai vykstu apsistotį į kokį nors viešbutį. Man buvo gera matyti šiuos žmones, jų intencijas, vaikus, kuriuos pagaliau rado jų naujieji tėvai. Man tai buvo labai gili patirtis bendrauti ir būti su jais tame procese. 🙂

Taip pat rengiau anglų kalbos pamokas darbuotojams, stebėjau viešbučio darbuotojų darbą restoranuose ir duodavau patarimų, ką galima būtų daryti geriau, rinkau atsiliepimus iš viešbučio svečių ir juos perduodavau savo vadovams, atstovaudavau viešbutį įvairiuose renginiuose.

Šioje kelionėje aš turėjau priisiimti atsakomybę už tai kur esu, drąsiai inicijuoti savo idėjas ir pasiūlymus, pajausti kitos kultūros subtilybes ir greitai adaptuotis. Mokiausi to, ko nebučiau galėjusi išmokti iš jokių knygų, bet tiesiog per savo asmenines patirtis. 🙂

Kultūriniai skirtumai darbe

Labai aiškiai teko pajusti kokia svarbi kinams yra hierachija darbe. Kinijos visuomenė yra paremta konfucianistine etika, kuri pabrėžia ištikimybę, nuolankumą aukštesniajam ir iškelia griežtą normų sistemą. Hierarchija yra centrinis etikos taškas paremtas “sūnišku nuolankumu”. Susitikimų metu įžengdami į kokią nors patalpą kinai dažniausiai būna išsirikiavę pagal hierarchiją, todėl pamatę kitą delegaciją jie gali manyti, jog pirmas įžengęs žmogus yra svarbiausias. Taip pat pasisveikinant svarbu palaukti kol pirmas ranką išties kinas.

Pamenu, kai pirmą dieną man kolegos aprodė viešbutį, supažindino su kolegomis bei darbo vieta: aš vaikščiojau atsisegusi švarko sagas ir sudėjusi rankas už nugaros. Gavau įspėjimą, jog taip elgiasi tik vadovai, todėl turėčiau savo švarką laikyti užsektą ir rankas geriau sudėti nuolankioje pozicijoje priekyje. Žinoma, buvau nustebinta, nes nemaniau, jog taip svarbu šios detalės.

Taip pat kinams labai svarbios yra žmogaus pareigos, padėtis visuomenėje ir titulas todėl nėra nemandagu tai pabrėžti prisistatant, o vizitinėse kortelėse netgi reikėtų tai paminėti. Kolegos man dažnai pabrėždavo ir nurodydavo, kokie svečiai atvyks, kokias pareigas užima ir kaip galima jiems parodyti daugiau dėmesio, paklausti ir pasiteirauti apie jų apsistojimo kokybę.

Tokie klausimai kaip „ar pavalgėte?“ ir „ką veikėte?“ kinams yra mandagumo dalis, panašiai kaip lietuviams pasiteiravimas „kaip gyveni?“. Labai dažnai gaudavau klausimų apie maistą, ar man jis patinka Kinijoje, ar gerai pavalgiau pusryčius, pietus. Maisto tema labai aktuali kinams ir jie yra labai vaišingi. Pietaujant su kinais reikėtų palaukti kol jums parodys vietą kur atsisėsti, nes oficialiuose pobūviuose sėdima pagal hierarchiją, o arbatpinigių niekada nepalikti, nes tai bus užskaityta, kaip įžeidimas.

Darbas buvo ne pagrindinis tikslas

Aišku, ten vykau ne tik dėl darbo patirties, bet ir dėl to, kad mane domino pati šalis ir jos kultūra. Būdavo dienų (dažniausiai savaitgaliais), kai galėdavau ir norėdavau eiti ten kur akys mato. Kartais tiesiog išeidavau be jokio plano ar tikslo, o tiesiog stebėti, sutikti, pažinti ten esančią aplinką, žmones. Pamenu, kartais per dieną suvaikščiodavau 20 km. ir daugiau tiesiog žingsniuodama po vietines apylinkes. Vaikščiodama po miestą pamatydavau visai mano akiai dar niekada nematytų kultūrinių skirtumų, įpročių.

Visur dūzgia motoroleriai, žmonės gatvėse žaidžia kortomis, šoka parkuose arba daro mankštas (dažniausiai cigūno) tiesiog ten kur jiems atrodo patogu. Taip pat visur miegantys kinai pasidarė irgi įprastas vaizdas – pietų miego jie miega tiek savo darbo vietose, tiek gatvėse prie prekystalių ar tiesiog kur radę laisvą vietą prigulti.

Kadangi gaudavau pakankamai gerą algą, galėjau nevaržomai keliauti po visą Kiniją. Man pavyko tikrai nemažai pamatyti ir pajausti šios šalies pulsą. Savaitgaliais susiplanuodavau kelionės į įvairius kitus miestus, kalnus, šventyklas, susitikimus su vietiniais draugais ne tik iš Kinijos, bet bendravome ir tarpusavyje su atvykusiais gyventi užsieniečiais kaip aš.

Hua kalnas Šaansi provincijoje

Didžiausią įspūdį paliko išvyka į HuaŠan kalną (dar vadinama Gėlių kalną), kuriame perrėjau ekstremalų siaurų lentučių taką. Šis takas buvo nutiestas dar dar XIII amžiuje ant stačios uolos ir vingiuoja į žmogaus rankomis iškaltą urvą, kuriame stovi daoistų altorius. Į šį kalną pradėjau kopti apie 23val. vakaro ir pasiekiau tik paryčiais pasitinkant saulėtekį. Leidžiantis į apačią buvau tiek nuvargusi, kad keletą kartų užsnūdau pakeliui: vieną kartą kavinukėje į apačią, o kitą kartą tiesiog ant suoliuko užsnūdau ant saulytės. 😀 Buvau prižadinta prižiūrėtojo ir paprašyta judėti toliau 😀

Putuo kalnas rytuose, Džedziango provincijoje

Taip pat lankiausi PutuoŠan kalne (budistų šventajame kalne), kuriame stovi viena aukščiausių pasaulyje Budos statulų. Kiekvienas budistų šventasis kalnas laikomas bodhisatvos gyvenamąja vieta. Šios konkrečios Bodhisatvos yra mitologinės dvasinės būtybės, atsidavusios tam, kad padėtų visoms jutimiškoms būtybėms peržengti žemiškąsias kančias ir nušvisti.

Kitos lankytinos vietos

Labai buvo įdomu aplankyti Šanchajų, Didžiąją Kinų sieną Pekine, pamatyti didžiųlę Terakotinę molio kariauną (sudaryta iš karių ir arklių). Pagal legendą daugiau kaip du tūkstančius metų kariai stovi sustingę ir saugo savo imperatorių Čin Ši Huangą, kuris 221 m. pr. m. e. pasiskelbė visos Kinijos imperatoriumi ir pastatė šią didžiulę kapavietę (dabar yra atkasta apie 8 000 tūkst. karių, 130 karo vežimų su 520 arklių ir 150 arklių su raitininkais).

Kartais norint pasiekti savo tikslą, reikdavo pasinaudoti ne tik traukiniu, bet ir autobusu bei laivu ir visą tai padaryti savarankiškai tūkstančius kilometrų nuo namų esančioje šalyje. Į daugumą kelionių leidausi viena. Man tai teikė didelį džiaugsmą ir taip galėdavau skirti laiko savo asmeniniams apmąstymams bei įžvalgoms kelionės metu.

Šios kelionės man pridėjo daug pasitikėjimo savimi. Man tai davė dar didesnį tikėjimą, kad nereikia nieko bijoti, o tiesiog pasitikėti aplinkybėmis bei sutiktais žmonėmis. Visi jie man buvo pasiruošę padėti jeigu kažko nežinojau. 🙂

Buvo gera pažinti tiek daug skirtingų žmonių

Laikas prabėgo tikrai sklandžiai, nes mane supo labai draugiški ir svetingi vietiniai bei turistai. Buvo gera pažinti savo kolegas bei savo kambariokę Taja su kuria iki šiol palaikome šiltą ryšį. 😉

Tai pakeitė mano požiūrį į save ir mane supantį pasaulį

Kinijoje teko nugalėti daug baimių, leistis į nežinomybę ir daug kartų susitikti su savo pačios susikurtais barjerais. Vykdama ten, galvojau, kad norėsi keliauti ir likti Azioje ilgiau negu pusę metų, bet po to praleisto laiko, pasiilgau visko kas sava ir jaučiausi išgyvenusi ir patyrusi tai, ko labiausiai reikėjo būtent tam gyvenimo periodui.

Padrąsinsiu neatidėlioti savo svajonių, drąsiai žengti savo keliu ir kartais gražiai palinksėti tiems, kurie jus norės atkalbėti. Jeigu jūsų širdis trokšta to – geriau tai patirti, negu gailėtis, kad praleidote savo šansą.

Pasaulis toks įdomus ir kupinas įvairiausių spalvų, žmonių, požiūrių, kultūrų, vietovių. Pažinkime jas, o tada geriau pažinsime ir save.

Su linkėjimais,

Agnė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *