Agnė Nekrošienė Tikriausiai nėra buvę tokio momento mano gyvenime, kada nebūčiau kažkur savanoriavusi. Mokykloje, vėliau Vilniuje Raudonajame kryžiuje, Maisto banke ir Maltiečiuose kai lankydavausi pas vieną senyvą močiutę, tremtinę. Taip pat organizavau Projektų valdymo čempionatą bei rinkome pinigus sergančiam berniukui su kolegomis Danske Banke, kuriuo rūpinasi Kaukėno paramos fondas.
Savanorystė mane visada žavėjo, nes ten galėjau plėsti savo požiūrį į mane supančią aplinką. Susidurti su realybe ir suvokti, kad aplink mus visada yra žmonių, kuriems reikia visuomenės pagalbos. Galėdavau ne tik prisidėti prie kažko prasmingo, bet ir ugdyti asmenines savo savybes. Organizuodama Projektų valdymo čempionatą teko prisiimti nemažai atsakomybių, įtraukti, suburti komandą, laikytis projekto plano ir bendrauti su daug studentų.
Dauguma savanorysčių nebuvo ilgalaikės, bet kiekviena iš jų paliko savo įspaudą. Masters of Calm organizacijoje praleidau daugiausia laiko ir ten sukaupiau didžiausią prisiminimų bagažą, kuriais noriu pasidalinti. Labai rekomenduoju save išbandyti savanorystėje, nes tai visiškai kitokia patirtis, negu dirbant ir darant kažką už atlygį. 🙂
Savanorystė Masters of Calm organizacijoje (MOC)
Pirmą kartą apie Masters of calm sužinojau dar 2019 metais iš savo vyro. Jis pasidalino mintimis apie tai, kokia graži yra Auksinė giria ir ten vykstantis 10-ties. dienų sąmoningumo festivalis. Tada dar nebuvo tekę apie tokį girdėti.
Antrą kartą apie festivalį sužinojau, kai jau lankiausi pas Vasantą Das. Ten gavau pasiūlymą kreiptis į festivalio organizatorių, sumanytoją Mindaugą Vidugirį. Vasanta davė patarimą savanoriauti šioje organizacijoje ir atliekant tam tikras užduotis, vystyti ten savo charakterį bei duotybes, nes kaip tik buvau išėjusi iš savo senosios darbovietės ir ieškojau veiklos, kuri būtų artimesnė mano širdžiai. Man pasirodė labai įdomu, nes pati festivalio idėja mane labai sužavėjo, kai pasidomėjau daugiau.
Trumpai apie šį festivalį: „Masters of calm“ – tai sveikesnio gyvenimo būdo skleidėjai, nuo 2012 m. d aktyviai kuriantys asmeninį augimą ir poilsį apjungiančius laisvalaikio renginius. Masters of Calm, tai didysis vasaros festivalis dešimčiai dienų kviečia pasitraukti į gamtos prieglobstį ir atsipalaiduoti, atgauti jėgas, kurti, augti, mokytis, atrasti ir patirti gyvenimą keičiantį nuotykį.
Žinot kiek man laiko užtruko kol paskambinau Mindaugui? Gal kokia pusę metų. 😀 Tikriausiai pasąmoningai jaučiau, kad jeigu paskambinsiu ir prisijungsiu prie savanorių komandos – mano gyvenime netrūks iššūkių ir ne vieną dešimtį kartų teks peržengti komforto zoną, o tai daryti nėra labai lengva, todėl truputį delsiau. 😉
Paskambinau organizatoriams ir mes susitikome pasikalbėti gyvai. Pasakiau, jog neseniai išėjau iš savo paskutinės darbovietės ir noriu išbandyti save organizuojant Masters of Calm festivalį. Tada kažkiek papasakojau apie savo patirtis ir gavau pasiūlymą kuruoti užsienio mokytojus.
Tai yra – ieškoti, susisiekti, bendrauti, derinti paskaitas, mokytojų apgyvendinimą, logistiką ir t.t. festivalio metu. Iš karto sutikau, nes anglų kalba kalbėti man patinka ir tai gera proga to nepamiršti, o organizuoti renginius man patiko jau nuo mokyklos laikų.
Bendravimo kultūra komandoje
Prisimenu pirmuosius mėnesius organizacijoje jaučiausi kaip kosmose – visi kolegos apie save labai atvirai pasipasakodavo. Savo susitikimus pradėdavome nuo klausimų, kurie galėtų kolegoms padėti suprasti, kaip jaučiasi kiekvienas iš mūsų, žinodavome kiekvievo kolegos gyvenimo pulsą. Bendravome labai betarpiškai ir tai leido iš karto kurti labai stiprius tarpusavio ryšius. Nes tiesiog atsakymas gyvenu gerai, ar blogai niekad nebūtų buvęs suprastas iki galo ir gautum dar keletą paklausimų, tai apie ką tu šiandien ir kuo gyveni iš tikrųjų? Kuo norėtum pasidalinti iš širdies.
Pripažinsiu, pradžioje man buvo nejauku būti atvirume, būti tiesoje ir pasakyti, kaip yra iš tiesų, jeigu jausdavausi ne tik gerai tą dieną. Stebėjausi, kaip bėgant laikui vis atviriau ir laisviau galėdavau pasakoti apie savo patirtis ir jaustis saugiai. Aišku, tam buvo gera ir tinkama erdvė. Taip mokiausi įvardinti savo emocijas bei jas pažinti ne tik per save, bet ir kitus.
- Savanorystėje sutiksite naujų draugų. Gal būt net gi visam gyvenimui. Savanoriaudama MOC aš susipažinau su daugybe nuostabių žmonių, o su kai kuriais iš jų aš palaikau labai stiprų ryšį. Visus tuos metus mane supo bendraminčiai ir motyvuoti, įsikvėpę žmonės.
Savanorystės pradžia
2019m. pirmą kartą keletą dienų skyriau savanorystei festivalio metu, o 2020m. pradėjau rinkti užsienio mokytojus iš viso pasaulio naujai programai. Kažkurią dieną atėjusi į ofisą kolegė užsiminė, kad gal būt ir pas mus įsigalės COVID ir turime galvoti, ką darysime dėl būsimo festivalio, nes jeigu bus taip kaip Azijoje tuo metu, mes negalėsime jungtis ir burtis gamtoje visi kartu su dalyviais.
Viskas skambėjo tikrai keistai, nes Masters of Calm būtent apie tai ir yra, apie stiprų, betarpišką ir asmeninį ryšį, santykį su kitais. Atėjusi pandemija reikštų, jog visas pasiruošimas festivaliui nueitų veltui, nes būsime uždaryti namie be kontakto ne tik su draugais, bet ir giminaičiais.
Čia ir prasidėjo pirmieji iššūkiai, nes viską, ką buvau suderinusi su mokytojais – teko atšaukti. Pakviesti tik vieną užsienio mokytoją, kuris gyveno Lietuvoje, Kaune. Perdeliojome visą renginio konceptą ir tą vasarą vietoj 10d. festivalio surengėme savaitgalio susitikimą su dalyviais ir keletu mokytojų. 🙂
Buvo nuostabu pažinti tiek daug savo srities profesnionalų iš viso pasaulio
Iš karto pajutau, kaip įdomu ir prasminga bendrauti su mokytojais ne tik iš Europos ar Azijos, bet ir JAV. Galėjau asmeniškai susipažinti savo srities profesionalais: psichologais, psichoterapiautais, tėvystės mentoriais, verslo konsultantais, astrologais, Human Design specialistais, Wim Hof metodo praktikais ir t.t.
Rašydavau jiems laiškus, bendravome per įvairius medijos kanalus, derinome jų atvykimo dieną ir kokiomis savo žiniomis jie norėtų pasidalinti su žmonėmis. Labai patiko kurti šią programos dalį, nes bandydavau pajustu to meto pulsą ir suprasti, ko žmonėms reikia.
Pamenu jau šiek tiek veliau, kai aprimo COVID situacija ir galėjome mokytojus kviesti gyvai, jautėme suaktyvėjusią tėvystės temą, nes per COVID pandemiją šeimos suprato, kiek daug naujų iššūkių iškėlė padidėjęs praleidžiamas laikas kartu su vaikais. Ieškojome tėvystės lektorių. Tada tokios temos kaip stresas, nerimas, baimės dėl ateities žmonės irgi stipriai palietė. Buvo daug chaoso. Festivalio metu norėjome padėti žmonėms atsakyti į jiems svarbius klausimus ir tai taikė prasmės bei motyvacijos ne tik man, bet ir visiems savanoriams.
Naujų sprendimų paieškos ir lankstumas
Savanorystė man buvo ir didelė atsakomybė, nes informuodami apie atvykstantį lektorių mes žmonėms pažadėdavome, kad jie galės artimai susipažinti su jį dominančia asmenybe, iš jo daug pasisemti ir įsikvėpti, nes tai mokytojai ir duoda per festivalį – įkvėpimą keistis, sužinoti, mokytis iš jų pačių patirties.
Pamenu, kai apie pusę metų komunikavome vieno pagrindinio festivalio mokytojo atvykimą (ant kurio buvo pastatyta labai daug lūkesčių) ir likus savaitei iki festivalio, mokytojas savo atvykimą atšaukė – tikrai galvojau, kad prasmegsiu į žemę ir šimtai žmonių bus nusivylę mūsų festivaliu.
Tada teko greitai ieškoti kito žmogaus, derinti naujus zoom skambučius ir žaibiškai viską spręsti. Patyriau daug streso, bet nebuvo kur dėtis, o veikti reikėjo greitai. Ačiū Dievui, kad pavyko rasti kitą žmogų, o tas kitas mokytojas pranoko visus mūsų lūkesčius ir programa ne kiek nenukentėjo. Supratau, kad viskas vyksta taip kaip turi būti ir svarbiausia neprisirišti, o prisitaikyti prie aplinkybių. 🙂
- Tokie ir panašūs neprognozuojami posūkiai, kaip mokytojų planų pasikeitimai, skrydžių atšaukimai, programos pasikeitimai ir t.t. išmokė mane niekada nebūti tikra viskuo 100proc. kol tai neįvyko. Savanorystėje būna daug neapibrėžtumo todėl galima mokytis greitai rasti naujus spendimus, kurie veiktų, persiorientuoti, neužstrikti ties vienu planu ar idėja.
Santykiai tarp savanorių
Kiekvienas savanoris prisideda ne tik prie festivalio organizavimo, bet ir pradeda save suvokti ir matyti iš įvairių pusių. Per komandos, savanorių susitikimus mes labai daug žaidžiame, bendraujame, gilinamės įvairias iškylančias problemas, kurias patiria kiti savanoriai. Palaikome vienas kitą.
Pamenu, kaip ne vieną kartą ruošiantis ar jau prasidėjus festivaliui, gauni užklausimų, kaip tu, kaip sekasi dirbti savo srityje, gal būt galime kažkuo tau padėti. Visada jausdavosi užnugaris. Tikrai nėra taip, kad savanoriai atvyksta atostogauti į festivalį, tai tikrai yra rimta atsakomybė ir mes beveik neturėdavome galimybės lankytis paskaitose.
Tačiau jeigu savanoriauji atvira širdimi ir su motyvacija, ateina tiek suvokimų ir gražių pamokų, kad tai daug geriau veikia nei sedėjimas paskaitose, nes viską patiri realiai komandoje su žmonėmis. Tai labai dažnai yra ir tiesiog atspindys to, kaip mes veikiame su žmonėmis gyvenime. Su savanorių koordinatoriais dažnai viską aptardavome ir kiekvieną dieną mokydavome pažinti save ir savo veikimo modelius per naują.
Man asmeniškai reikėjo mokytis prašyti pagalbos, deleguoti darbus, atvirai kalbėti apie nepatogius klausimus, verkti jeigu norisi, o ne šypsotis. 😀 Mane tai apskritai mokė būti savo tikrąją aš. Esu be galo dėkinga festivalio organizatoriams, kad jie kuria šią terpę žmonėms augti, leisti skleistis ne tik jiems, bet ir jų idėjoms, pasipasakoti apie savo svajones. Masteriai ne kartą mane įkvepė patikėti savo svajonėmis ir gerumu. Ačiū. 🙂
Esu be galo laiminga, kad festivalis tęsiasi ir toliau! Šiais metais jis vyks Liepos 14-23d. Labai kviečiu sudalyvauti!
O jeigu norėtum savanoriauti, visada gali užpildyti savanorio anketą, kurią rasi https://www.facebook.com/mastersofcalm FB puslapyje. Organizatoriai nuolat atnaujina informaciją ir ieško atvirų širdžių nuotykiui.
Patikrink programą, o gal tavęs laukia susitikimas su tavo išsvajotu mokytoju? https://mastersofcalm.lt/programa/
Ačiū skaitantiems!
Su meile,
Agnė :)))
