Agnė Nekrošienė Žinoma, pirmiausia kyla klausimas, kas tie pasiekimai ir sunkumai? Sakyčiau, tai kelias link tavo širdies. Jeigu iškyla sunkumai ir širdį spaudžia nerimas bei skausmas. Priimti tai, apsvarstyti ir paversti juos gerais darbais. Darbais, kurie tau gražintų dingusią energiją ir nuotaiką.
Tokia mintis man gimė, kai po labai sunkių, keleto streso pilnų dienų, buvau pasimetusi savo jausmuose, gimė mintis, kad negaliu leisti sau pasiduoti šioms mintis ir reikia jas panaudoti kaip kurą naujiems, geriems projektams, iniciatyvoms, kurios mane domina bei pripildo. Projektai su socialiniais verslais, gerumo akcijos, savanorystė, mėgiamo darbo susiradimas, gražių santykių kurimas su aplinkiniais.
Santykiai su artimaisiais
Konfliktas su mano tėčiu man dar kartą leido iš arčiau pažiūrėti į save. Jo žodžiai ar mintys mane sužeidė. Tėvai yra mūsų kūrėjai, jų nuomonė mums yra svarbi, tai natūralu, bet negalime nuoširdžiam mūsų pačių ir tėvų neišmanymui, leisti įsikėroti skausmui mūsų mintyse ar svajonėse.
Turime priimti tai, kad net ir mūsų tėvai kartais gali mūsų nesuprasti, nepalaikyti, bet gal būt ne dėl to, kad nori įskaudinti, tiesiog kitaip nemoka. Jie nenori, kad mums būtų blogai, viskas tik dėl to, kad jiems atrodo, kad jų nuomonė bei patarimai padės mums geriau priiti sprendimus, padės mūsų gyvenime.
Niekada neabejojau – mes darome geriausia, ką galime
Taip mano ir mūsų artimieji apie savo veiksmus. Galime atsisukti į save ir paklausti, ką aš padariau, kad būtų geriau? Ar tikrai nuoširdžiai stengiuosi išgyventi savo emocijas ir pasimokyti, kad kitą kartą galėčiau reaguoti kitaip. Kad būčiau meilės, o ne konflikto pavyzdys.
Apie šią situaciją papasakojau vienam mokytojui Vasanta Das, ir jis pasakė, kad mūsų tėvelių kartos žmonės gyveno galvodami tik apie tai, kaip išgyventi, kad galėtų išlaikyti savo šeimą. O artimi ir atviri pokalbiai liko ne tokie svarbūs, nes visas dėmesys buvo sutelktas i materialaus gyvenimo užtikrinimą.
Mūsų karta yra atviresnė pasidalinti savo jausmais, išgyvenimais. Paklausta, kaip aš galėčiau pagerinti šią situaciją, man patarė: „gamink jam maistą“, kad karts nuo karto padovanočiau jam kasdieninių naudojimo daiktų, kaip šiltų kojinių, batų ir t.t. Taip būtų parodytas geriausias dėmesys ir tėtis jausis vertinamas, bei labiau galės išklausyti ir mane. Tai man suteikė naujų jėgų, nes nepamenu kada kepiau pyrago ar nupirkau šiltų kojinių žmogui, kuriam turėčiau būti dėkinga už savo gyvybę…😊)))
Todėl visiems linkiu klausyti savęs ir drąsiai žengti žingsnius net gi ten, kur jums ne visada bus atidaromo durys. O jas turėsite atsidaryti patys. Esame unikalūs. Savo nerimą transformuokime svajonėms pasiekti. Nesikoncentruokime į tai ko negalima arba kas mus skaudina, judėkime ten, kur mūsų rankos ir vizija išjudina, keičia, veda į geresnį rytojų.
Hospisas
Lietuvoje yra tiek daug nuostabių vietų, kuriose žmonės gali pajusti, kad laikas yra toks trapus, mes visi čia apjungti to paties tikslo – mylėti ir tapti bendruomeniškais.
Neseniai teko lankytis www.hospisas.lt ir susitikti su savanorių kordinatore Aušra Taločkaite. Hospisas yra skirtas žmonėms, kurie ten praleidžia paskutines savo dienas prieš mirtį. Pati Aušra papasakojo begalės jaudinančių istorijų.
Jos mintis, kad mes laukiame, jog pasakysime savo artimiesiems myliu yra absurdiška. Jos tikėjimu, toks vaizdas be galo iškreiptas – tą galime daryti nesivaržydami ir be progos.
Meilės galia kitam: svarbiausia smulkmenos
Ten gyvenintys ligoniai tą žino, netikėtai susirgę vėžinėmis ligomis (kartais liga pasiima žmogų per dvi savaites), žmonės hospise praleidžia paskutines keles savaites. Jiems yra suteikiamos visos sąlygos oriai ir džiugiai iškeliauti iš šio pasaulio. Ten ligoniams yra išpildomi paskutiniai jų gyvenimo norai. Savanoriai padeda ligoniams išgerti paskutinę skaniausią arbatą, kartu sudainuoti mėgstamiausia jų dainą, padaro manikiūrą, atneša gaivaus šalto oro iš lauko, pažiūri jų mėgstamiausią filmą. Savanoriai padeda tiems žmonėms pajusti paskutinių akimirkų džiaugsmą.
Šios istorijos, tos žmogiškumo istorijos mane stumia į priekį. Tai yra tikra. Klausantis tokių istorijų ir patyrimų sustoja laikas. Ir kai ateina blogos nuotaikos, žinau, kad yra pasmė – yra gerumas, pilnatvės jausmas. Tegul tai mus visus veda į priekį.
Linkėjimai,
Agnė
