Agnė Nekrošienė Žmogaus gyvenimas man visada atrodė, kaip didžiausia dovana šiai žemei. Sutikime, ne visi taip galvoja. Mūsų požiūrį į mus supančią aplinką kūriame mes patys, taip pat tam darė įtaką kiti žmonės, ir, žinoma, dalis to požiūrio į gyvenimą yra atsineštas, įgimtas. Aišku, tą požiūrį nuolat galime keisti ir koreaguoti, nes viskas mūsų rankose.
Mūsų vidinis žinojimas, kad esame unikalios ir stiprios butybės – neapleidžia. Kitaip nesikeltume ryte, negalvotume, ką gero ir naudingo galime padaryti ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų. Mes esame pastebėti – Dievas pastebėjo mūsų sielą ir leido ateiti mums į šią žemę. Jau vien nuo tos minties, kad esame vienas iš milijono laimėję šį gyvenimo bilietą, daro jį ganėtinai paslaptingą.
Buvimas – stebėjimas, o svarbiausia, savęs stebėjimas
Buvimas yra stebėjimas. Stebėkime kiekvieno žmogaus akis. Tai sielos veidrodis, net neabejoju. O sielos mūsų tokios skirtingos, gyvybinės jėgos sukūriai: vienos jų pasimetusios, kitos be galo ramios arba pykstančios ant šio pasaulio ir negalinčios suprasti, kokiu tikslu mane viešpats čia apgyvendino. ❤️
Mano pačios pyktis atsiranda iš sukauptų nuoskaudų, neišsakytų žodžių. Prašau, sakyk stop – man skauda, nepriimk, tu nevertas priimti kitų pyktį, pasakyk jiems, stop – aš nenoriu, išeik. Jautrūs žmonės visiškai gali būti žlugdomi, kai girdi nesąmoningus kitų žmonių išsireiškimus, neteisingą puolimą.
Atminkite – žodis yra begalinė visatos jėga, labai svarbu, kaip ir kada jį naudojate, arba kokius žodžius vartoja bendraudami su jumis kiti žmonės. Išeikite, jeigu jums tai netinka, sunku. 🌸
Kiekvienas iš mūsų renkasi, kaip mylėti.
Meilė neskaičiuoja, kaip ir visata.
Linkėjimai,
Agnė
