Dalinkimės skausmu, ne tik džiaugsmu

Dalinkimės skausmu, ne tik džiaugsmu

Šiandien esu įkvėpta gražių žodžių, rastų mano mielo uošvio Juozo knygoje „Giminė su kirvio ženklu“, pokalbio tarp jo ir jo tėvuko Povilo:

„Jei vienam skauda, reikia, kad ir kitam skaudėtų… Kai prigulu ant žemės, aš labai apie daug ką pagalvoju… Apie vaikus, apie būsimus anūkus, keistą gyvenimą… Ir mažiau rašyk į tą laikraštį… apie kaimiečių džiaugsmus.“ Juozas vėliau prideda „Aš susigėdau ir nutylėjau. Vėliau ne kartą bandžiau išpirkti… savo nuodėmingą ir melagingą entuziazmą“.

Perskaičiusi žiuos žodžius, griebiau kompiuterį ir pajutau tikrumo jausmą. Žmonės, manau, pamiršo, ką reiškia dalintis skausmu. Lietuvoje tiek daug skausmingų taškų: vienišos mamos, nepritekliuje gyvenantys žmonės, vieniši pensininkai, iš gyvenimo norintys pasitraukti jauni žmonės… Lietuvoje dar tiek daug skausmo. Žinoma, tam žodžių ir eilių neužtenka… Mes vis rečiau kalbamės iš širdies į širdį, gėdijamės nusimesti savo šarvus ir parodyti, kur ir ką mums skaudą. Pakalbėkime apie tai, ko mes bijome, ko nesuprantame. Likti išklausytam, išsikalbėti, paguosti – visi tada jaučiames žmonės…

Ieškau to žmogiškumo savo kasdienybėje, jis mane įkvepia. Duoda jėgų. Jaučiuosi bendruomenės dalis, mūsų šalies vaikas, tėvynės, kurioje žmonės kentėjo nuo priešo rankos, buvo išgabenti iš jos vergauti tremtyje, ir tikėjo šviesia mūsų žmonijos ateitimi.  

Linkejimai,

Agnė

Back to Top