Mes čia visi kartu

Mes čia visi kartu

Kartais galvoju, jeigu mūsų tiek daug, tai kodėl? Kodėl mes negimėm ten, kur būtume vieni ir sau laimingai gyventume. Bet mes gimėme apsupty žmonių. Vieniems geriau, kitiems blogiau. Tai ar gi ne tai ženklas, kad reikia padėti vieni kitiems, jeigu kažkas nepritekliuje, yra nelaimingas, liūdnas?

Kažkaip neįsivaizduoju tik sau viena tą laimę, džiugesį meilę pasilikti. Yra tiek daug žmonių, kurie pasimetę, gal būt užsistovėję savo dvejonėse, nežino, ko atėjo į šį pasaulį. Jaučiu kažkokį vidinį rūpestį kalbėti apie tai. Tarsi jaučiu dalelę jų visų skausmo. Čia tiek daug grožio ir laimės, o kažkam skauda. Man tai sunku suprasti. Sunku suprasti šio pasaulio disbalansą. Svajočiau apie visų laimę, visų lengvumą, ramybę.

Ar mes galime sau leisti svajoti apie visų laimę? Skamba taip naiviai, bet… Kas gi galėtų paneigti, kad svajonės pildosi?

Geros dienos, drauge. <3

Linkėjimai

Back to Top