Mokytojai

Mokytojai

Viena širdis

O man viskas rudenėja,

blaškosi mintys, siaučia vėjai.

Dienos trumpėja ir saulė nešildo,

Gyvenimo dienos greitai prabėga,

viena žinau, vertybės stiprėja.

Glaudžia mane Laisvutė ir guodžia,

jaučia moteris moterį, šildomės,

juokiamės, tyliai raudojam drauge.

Mes gi jaučiam slapčia,

būti šeimoje, nešti šias vertybes drauge,

gyventi, mylėti nuoširdžiai, mokytis meno.

Būti vyro drauge, patarėja, atiduoti save,

širdis dar mano jauna, noriai mokosi

iš rankų Laisvutės švelnių, rudeniškai spindinčių akių…

Tik ji supranta mane.  

Gyvenimo mokiniai

Šypsena plati, ir žodžių kupina širdis,

mes tik maži mokiniai, pirmokai.

Dar nieko nematę, o mokytoja Ji.

Darbščių rankų, tvirto žodžio ir raiškių minčių,

Ji noriai užpildo meile visus.

Laisvė ji vardu, ir ne tik vardas kartu,

tai jos esybė plati, didingai drovi.

Įkvėpta šių žmonių, ir vėl mąstau vakare,

koks gražus palikimas tėvynės, giminės plačios,

tokius žmones, kaip Laisvutę paži not.

Pradžia

Išėjau į atvira jūra, su atvira širdim,

tada supratau, manęs laukia lemtis.

Jautrios mintys manęs neramino,

Atrodo, viskas taip pat, bet

niekada nebubus, kaip visada.

Pamačiau aš savo baimes,

skaudulius, ašaros byrėjo.

Savęs nesupratau, o kas mane –

paguosti galėjo?

Ieškojau šioj jūroj ramybės,

dieną bangos, vakare maudynės.

Šoku, neriu, surandu ten teisybę –

gyvenimas trumpas – kvaila blaškytis.

Dievui

Truputėlis laimės, dalis vienatvės,

kiekvienam savo šiame gyvenime patirti.

Tačiau širdis dainuoja, kai pajaučiu pilnatvę,

kai mes dalinamės savo meile.

Tarnaujam, nulenkiam galvas Dievui

ir sakom jam – ačiū Tau už viską,

už širdį, kurią Tu mums rodai.  

Karys

Mano vyras karys,

o aš motinėlė.

Sėdžiu prie atviro langelio,

stebiu pasaulio kovą.

Veržias jis, puola, gina,

protas jo – didžiausias ginklas.

Visi jį žino, jau girdėjo –

šis vyras visus mūšius nugalėjo.

Svajos

Aš pastebėjau – mažiau svajoju,

daugiau dabartimi alsuoju.

Mano protas man dėkoja,

mažiau ir rečiau šokinėja.

Širdis tyliai džiūgauja,

visi liūdesiai ir sumaištis praėjo.

Mano kūnas man dėkoja, noriai

skina žiedus laimės ir vėl sodina.

Graži, tikra, visa, visokia ši kelionė,

moko, augina, stiprina ir stumia priekin.

Ji man pati gražiausia,

savo atviras rankas man tiesia.

Back to Top