Agnė Nekrošienė Jordan B. Peterson knyga atsidūrė mano rankose visai netikėtai, kai viešėjau pas mamą namuose. Ši pavardė man jau buvo girdėta, nes keletas žmonių apie šį rašytoją jau buvo teigiamai užsiminę. Jordan B. Peterson yra klinikinis psichologas bei Toronto universiteto psichologijos profesorius daug metų tyrinėjantis istoriją, mitologiją, neuromokslą, psichoanalizę, vaikų psichologiją, klasikinę literatūrą ir Bibliją. Visus šiuos elementus galime rasti ir jo knygose.
Atsivertusi knygos vidurį norėjau perskaityti keletą pastraipų ir pažiūrėti, ar knyga „užkabins”. Likau maloniai nustebinta, nes pradėjau skaityti su tokiu susidomėjimu. Aišku, nenorėjau knygos pradėti nuo vidurio, tad atsiverčiau pradžią ir pradėjau godžiai skaityti kiekvieną skyrių, kuris vis labiau įtraukė.
Labiausiai stebina tai, kaip Peterson pateikia informaciją, kaip dėsto mintis: per įvairius pavyzdžius iš savo klinikinio darbo su pacientais, taip pat sugretina ir savo mintis pagrindžia naudodamas informaciją apie tai, kaip kai kurie gamtos dėsniai, gyvūnų gyvenimas gamtoje atsispindi ir mūsų žmonių kasdienybėje ir gerai suvokia daugelį svarbiausių pasakojimų iš biblijos ir kaip tie per tūkstančius metų nusistovėję dėsniai atsispindi ir dabartyje.
Rašytojo asmeninė gyvenimo patirtis kupina įvairiausių įvykių ir, kartais, stipriai ribojančių, skausmingų. Galimai, tai jį įkvepia kurti ir dalintis savo žiniomis su kitais ieškančiais kelio į tiesą ir susiduriančiais su savo asmeniniais ne tik džiaugsmais, bet ir sunkumais.
Pasaulį nustebinusios knygos
Aš atsitiktinai pradėjau nuo antrosios Peterson knygos pavadinimu „Kitapus tvarkos. Dar 12 gyvenimo taisyklių”. Ją perskaičiau ir tada čiupau pirmąją dalį. Pirmoji knyga „12 gyvenimo taisyklių. Chaoso priešnuodis“ – Dr. Jordano B. Petersono yra pasaulinis bestseleris, kurio visame pasaulyje parduota per 3 milijonus egzempliorių (knyga išversta į daugiau nei 50 kalbų!).
Man patiko, kaip Peterson savo pirmoje knygos dalyje apibūdina, kodėl vis gi pasirinko tokį knygos pavadinimą:
„Pirmiausia ir svarbiausia – dėl paprastumo. Pavadinimas aiškiai nurodo, kad žmonėms reikia tvarkos principų, antraip įsivyraus chaosas. Mums reikia rutinos ir tradicijų. O tai ir yra tvarka. Tikiuosi, kad šios taisyklės ir jas lydinčios esė padės žmonėms suprasti tai, ką jie jau ir taip žino: kad asmens siela amžinai alksta tikrosios Būties didvyriškumo ir kad noras prisiimti dėl jos atsakomybę visiškai sutampa su apsisprendimu gyventi prasmingai.”
Šiame įraše nesidalinsiu visomis taisyklėmis, kurios yra šiose knygose, bet labiau papasakosiu, tai, kas man pačiai pasirodė įdomiausia skaitant.
Tai gi, nerkime giliau! 😉
Kas buvo sudėtingiausia, tai išrinkti tai, ką sudėti į šį įrašą, nes kai pasižymėjau knygas lapeliais, kuriuose išsiskyrė įdomiausios Peterson mintys, gavosi ne mažas jų kiekis. Supratau, kiek daug temų savo knygose rašytojas palietė: dienos režimas ir pusryčiai, rūpinimasis savimi ir noras sau padėti, apie nustojimą daryti to, kas žinome esant mums neteisinga, savo asmeninio tikslo suvokimas kasdienybėje, depresijos įveikimą, klausymasi, baimes, neveiksnumą, moralinę viršenybę ir t.t.
Pirmoji knyga „12 gyvenimo taisyklių. Chaoso priešnuodis“
Dienos režimas bei mityba
Daug kartų girdėtos pastabos, patarimai, kaip turėtų būti tinkamai prededama diena. Buvau nustebinta, kad vis gi Peterson irgi pabrėžia to svarbą. Kaip teigiamai veikia jo konsultuojamus klientus subtilus dėmesys kūnui:
„Chaotiški miegojimo ir valgymo įpročiai gali sutrikdyti jo veikimą. Nežinomybė gali jį išmušti iš vėžių. Kasdien kartojamus gyvenimo veiksmus reikia automatizuoti. Juos reikia paversti stabiliais ir patikimais įpročiais, kad jie atsikratytų sudėtingumo ir įgautų nuspėjamumo ir paprastumo bruožų. Ne tiek svarbu, ar jie kasvakar gulasi tą pačią valandą, bet nuolat pabusti tą pat valandą yra būtina. Paskui jų klausiu apie pusryčius. Patariu jiems valgyti riebius ir daug baltymų turinčius pusryčius vos pabudus (jokių lengvai įsisavinamų angliavandenių, jokių cukrų, kuriuos skrandis suvirškina pernelyg greitai ir sukelia cukraus šoktlėjimą, taip pat ir greitą jo kritimą).”
Pasirūpinimasis savimi
Skaitant labai daug eilučių pasibraukiau būtent iš skyriaus apie pasirūpinimą savimi. Pažvelkime, ką būtent Peterson apie tai mano. Neabejoju, kad daug žmonių kartais taip susitelkia į rūpinimąsi kitais, savo šeimos nariais, kad ir tais pačiais savo augintiniais, bet pamiršta kaip svarbu pasirūpinti savimi:
„Todėl turite moralinę atsakomybę pasirūpinti savimi. Turite savimi rūpintis, sau padėti ir būti geri patiems sau tiek pat, kiek pasirūpintumėte, padėtumėte ir būtumėte geri tiems, ką mylite. Rūpintis savimi taip kaip savo globotiniais reiškia svarstyti, kas jums ištikrųjų būtų naudinga. Reikia pagalvoti apie ateitį: kaip atrodytų mano gyvenimas, jei tinkamai pasirūpinčiau savimi? Ką turėčiau daryti, kai būsiu laisvas, kad pataisyčiau savo sveikatą, įgyčiau daugiau žinių ir sutvirtinčiau kūną? Turite žinoti kur einate, kad galėtumėte sumažinti chaoso savo gyvenime, suteikti tvarkai naują struktūrą ir įsileisti dieviškąją Vilties jėgą, kad pasaulis taptų pakeliamas. Išsiaiškinkite kas esate. Išpuoselėkite savo asmenybę.”
Noras pačiam sau padėti
Labai stipriai Peterson skatina susiimti ir ieškoti galimybių visada atsitiesti ir norėti pačiam sau padėti, nes kitaip gyvenimo chaosas tiesiog mus „praris”. O išeičių dabar labai daug įskaitant galimybę išbandyti įvairius kursus, seminarus, knygas, susitikimus bei mokymus:
„Carlas Rogersas, garsus humanistinis psichologas, manė, kad neįmanoma imti gydyti paciento, jeigu pagalbos ieškantis žmogus nesiekia pasitaisyti. Rogersas tikėjo, kad nėra įmanoma įtikinti keistis į geresnę pusę. Kaip tik atvirkščiai, noras pasitaisyti yra būtina pažangos sąlyga. Išsamiais žodžiais Peterson aprašo, kaip labiausiai mes galime sau pakenkti: nepastebėti, nereaguoti, nepasirūpinti, nesiginčyti, neimti į galvą, nesiekti taikos, neprisiimti atsakomybės. Nesigalynėk su chaosu ir nesistenk jo paversti tvarka – užuot taip elgęsis, tik lauk, naiviai ir nekaltai – kol chaosas pakils ir praris tave.”
Išsivalykite savo gyvenimą
Vienas įdomiausių skyrių, taisyklių buvo apie kritiką pasauliui. Taip dažnai puolame kritikuoti išorę, savo valstybę, institucijas, nors patys nesame iki galo suvokę savo asmeninių patirčių, Peterson skatina atsigręžti pirmiausia į save, išsivalyti savo vidų, namus, o tik tada kritikuoti išorę:
„Pagalvokite apie savo gyvenimo aplinkybes. Pradėkite nuo mažmožių. Ar rimtai dirbate savo karjeros labui? Ar susitaikėte su savo broliu? Ar su savo sutuoktiniu ir vaikais elgiates oriai ir pagarbiai? Ar turite įpročių, kurie žudo jūsų sveikatą ir gerovę? Ar tikrai įvykdėte visus savo įsipareigojimus? Ar yra koks nors darbas, kurį galėtumėte nudirbti, o jūs žinote, kad galėtumėte jį nudirbti, kuris pagerintų jus supančią aplinką?
Jei atsakymas yra ne, galite pabandyti štai ką: nustokite daryti tą, ką žinote esant neteisinga. Nustokite save stabdyti šiandien pat. Negaiškite laiko klausinėdamas savęs, kaip sužinoti, ką darote ne taip, jeigu jau ir taip tikrai žinote.
Nekaltinkite kapitalizmo, kairiųjų radikalų arba savo priešų pinklių. Nesiimkite perkurti valstybės, kol nesusitvarkėme savo paties patirčių. Būkite nors šiek tiek kuklesni. Kai tik suprasite, kad kažkas liko nepadaryta, imsitės veikti, kad tą spragą ištaisytumėte. Jūsų galva ims valytis, jūs nustosite kimšti į ją melą. Prieš kritikuodami pasaulį, susitvarkykite savo namus.”
Pasirinkti atgimimą – kova su depresija
Mintys apie atgimimą labai stipriai įkvepia. Pamenu save (depresijos neturėjau niekada), kai buvo keletas labai sunkių momentų gyvenime ir būtent iš to didelio skausmo ir chaoso, pasirenki nepasiduoti, stengtis, nes žinai, kad jeigu atsitiesi, galėsi būti toks naudingas ne tik sau, bet ir savo aplinkai, kurią įkvėps tavo pavyzdys:
„Mano geras draugas sužinojo, kad jo žmona, su kuria gyveno dešimtis metų, užmezgė romaną. Jis nesugebėjo to numatyti. Jis pasinėrė į depresiją. Nusileido į požemių pasaulį. Kartą man pasakė: visada maniau, kad žmonės kenčiantys nuo depresijos, turi jos tiesiog nusikratyti. Ilgainiui jis sugrįžo iš gelmių. Daugeliu atžvilgiu jis buvo naujas žmogus ir greičiausiai išmintingesnis ir geresnis. Jis numetė dvidešimt kilogramų. Nubėgo maratoną. Nukeliavo į Afriką ir užkopė į Kilimandžaro kalną. Nusileidęs į pragarą, jis pasirinko atgimti.”
Mums visada gali padėti pokalbiai su kitais:
Skaitydama šias Peterson mintis, pagalvoju apie merginų susitikimus, kuriuose mes dalyvaujame kas mėnesį. Visada ten turime laiko pasisakyti ir būti nepertraukiamos ir mūsų klausosi kitos dalyvės. Ir tikrai, kai iššneki tai, ką turi ant širdies, daug kas naturaliai susidėlioja į vietas:
„Vienu metu kalba vienas asmuo, o visi kiti klausosi. Visi kiti atsako užuojauta. Tokie pokalbiai yra vertingi, nes kalbėtojas, pasakodamas istoriją susidėlioja savo galvoje jį varginančius įvykius. Tas veiksmas toks svarbus, kad jį verta pakartoti: žmonės kalbėdamiesi struktūruoja savo smegenis. Jei neturi kam išsipasakoti jie išeina iš proto. Kad individo psichika išliktų vientisa, jam reikia bendruomenės pagalbos. Kitaip tariant, norint sutvarkyti vieną galvą, reikia viso kaimo galvų.”
Gyvenimo tikslo svarba
Ar esate apmąstę tą didžiąją gyvenimo kelionę? Koks jos tikslas ir kur viskas veda? Man labai dažnai kyla šios mintys ir vis sau turiu tuos pačius atsakymus, jie dalinai keičiasi, bet galutinis tikslas aiškus. Man tai padeda neprarasti gyvenimo prasmės:
„Privalote apsispręsti, kur savo gyvenime norite nukeliauti, nes negalėsite ten nukeliauti, jei nejudėsite ta kryptimi. Joks betikslis klaidžiojimas nepastūmės jūsų į priekį. Atvirkščiai, betikslis klaidžiojimas jus nuvils, išerzins ir pavers jus nelaimingu bei nesukalbamu.
Atsigręžkite veidu į Būties chaosą. Rūpesčių jūrai priešpastatykite tikslą. Apsibrėžkite tikslą, kuriame norite atsirasti, ir pasižymėkite savo laivo kursą. Pripažinkite, ko jūs norite. Pasipasakokite kitiems, kas esate. Susitelkite, atidžiai stebėkite ir judėkite tiesiai pirmyn.”
Čia sudėjau visas įdomiausias mintis ir pastabas iš pirmosios knygos. Pradžioje norėjosi rašyti ilgesnius savo asmeninius komentarus, bet tada pagalvojau, kad įrašas labai išsiplėstų, o vis gi tikslas yra labiau parodyti kokios tikslios ir unikalios yra Peterson knygos ir ten esančios būtent jo įžvalgos, o ne mano. O galutinis tikslas, matyt, yra jus pakviesti perskaityti abi knygos dalis, nes jose randasi be galo didelis rašytojo sukauptos patirties svoris ir atsidavimas savo darbui.
Prisegu nuorodą, kur būtų galima įsigyti šias knygas. Nors aš viena iš jų pirkau per Vinted – man tai priimtiniausias būdas šiuo metu. 😉
Antroji knyga. „Kitapus tvarkos. Dar 12 gyvenimo taisyklių„
Kad įrašas per daug neužsitęstų, iš antros knygos dalies, nusprendžiau pacituoti keletą labiausiai patikusių minčių nors jų buvo daug daugiau. 😉 O jeigu jums tai patinka ir yra įdomu, galite skaitymą tęsti toliau savarankiškai.
Moralinės viršenybės jausmas
Labai stipriai vertusios mane susimąstyti mintys buvo apie moralinę viršenybę. Kartais sutinkame žmonių, kurie dėl visko kaltina aplinką ir mus supančias institucijas. Tas neigiamas požiūris į žmoniją, žinoma, stipriai veikia ir pačio žmogaus santykį su savimi:
„Moteris buvo labai nelaiminga, prisipažino, kad pastaruosius šešis mėnesius iš esmės praleido gulėdama lovoje. Ji atėjo susitikti su manimi, nes nebežinojo, ko griebtis. Jai akivaizdžiai trūko žmogiškos pagalbos. Ji neturėjo artimų draugų. Jai daug paprasčiau buvo likti pasyviai ir užsisklendusiai.
Viskas ėjosi gerai, kol pokalbis pakrypo apie politiką.
Mums toliau besikalbant supratau, kad tai visai ne nuoširdus pokalbis su sutrikusia jauna moterimi, kuri pati norėjo su manimi susitikti. Kaip teoriškai lygevertis partneris dalyvavau debatuose su idealoge, kuri, galima sakyti, žinojo ne tik viską, kas yra blogai šiame pasaulyje, bet ir kas dėl to kaltas.
Žmonijai prireikė daug laiko biologiškai ir socialiai susitelkti į sėkmingai funkcionuojančias hierarchiras.
Didelis dėkingumas už šią dovaną yra vienintelis teisingas atsakymas.”
Dėkingumas šeimoje
Na, ir paskutinė mintis, kuri man pasirodė tokia artima, tai buvo apie santykį su artimaisiais, giminėmis. Esu ne vieną kartą girdėjusi įvairias istorijas, kaip būna, kai susitinka giminės per įvairias šventes, susibūrimus, kad jose netrūksta įtampų ir konfliktų. Visa tą įtampą gali nugalėti dėkingumas, kad apskritai galime būti kartu ir turime vieni kitus. Visą tai labai gerai paaiškino keletą Peterson įžvalgų:
„Tokie renginiai paprastai būna sudėtingi, juose netrūksta konfliktų. Mes jaučiame paradoksalią, kankinančia įtampą. Suartėjame su pažįstamais, mylimais žmonėmis ir džiaugiamės jų egzistencija bei artumu, nors kartu norėtume, kad jie būtų kitokie, kad jie būtų geresni. Mes neišvengiamai nusiviliame vieni kitais ir savimi.
Matote, kad kai kurie artimieji yra apgailėtinai įstrigę gyvenime, o gal pasirinkę neteisingą kelią. Matote, kaip žmonės sensta, praranda gyvybinę energiją bei sveikatą. Tokia patirtis išties skausminga. Tačiau šiuo atveju svarbiausia išvada yra tokia: „Labai gerai, kad mes susirinkome ir galime susėsti prie bendro stalo, matyti vieni kitus ir kalbėtis, kad visi esame čia, švenčiame arba liūdime kartu.” Ir visi tikisi, kad „galbūt bendromis jėgomis mums tai pavyks.” Nepaisant nieko, gerai, kad esame kartu ir kad vienas kitą turime. Ir tai išties kažkas labai pozityvaus.”
Va tiek daug gražių ir įdomių šio rašytojo minčių radau jo knygose. Visko nepavyko čia sudėti, bet ir nebuvo tokio tikslo, kadangi ir taip, atrodo, jau nemažai gavosi informacijos.
Labai gera buvo atrasti šias žinias ir į jas pasinerti kavinukėse, įvairių pertraukėlių metų tarp buities reikalų, ryto valandėlėmis, kai pavykdavo atsikelti ankščiau. Kai užbaigi gerą knygą, visada šiek tiek gaila, kad ji pasibaigė, bet šiuo metu eilutėje yra ne viena knyga, kurią noriu dar perskaityti. Pasidalinusi šiuo įrašu, jaučiu, kad gal būt ši informacija pasieks ne tik mane, bet ir žmogų, kuriam tai gali būti naudinga.
Neseniai man rekomendavo kitas „Melagis ant kušetės” bei „Mokymasis išlikti gyvam” knygas. 😉 Pažiūrėsime, gal tai bus kitų būsimų įrašų medžiaga.
Su linkėjimais,
Agnė <3
