Agnė Nekrošienė Laukimosi, gimdymo tema yra tokia didelė, plati, bet, tikriausiai, labiausiai tai apibūdinantis būdvardis būtų jautri.
Jautri tema, nes mes besilaukiančios mamytės per devynis savo neštumo mėnesius patiriame labai daug tiek fiziškai, tiek emociškai.
Pagalba, supratingumas, jautrumas, sugebėjimas atjausti ir būti šalia yra labai svarbi dalis kiekvienai neštukei. Jeigu vienos iš mūsų per pirmą trimestrą jaučiamės puikiai, tai, kitos gal būt tiesiog negali pažiūrėti ne tik į maistą, bet į save ar kitus žmones. Hormonai, nuotaikos gali tapti sunkiai suvokiamos pačiai neštukei, o ką jau kalbėti apie kitus, kurie gal būt taip niekad ir nesupras, kokią didelę sumaištį moterys jaučia savyje.
Laukiantis antro leliuko
Mano laukimasis sakyčiau labai lengvas. Pirmas ir antras trimestas iki septinto mėnesio pralekė taip greitai, kad net nebuvo kada labai ir sustoti. Kai jau turi vaikelį ir laukiesi antrą kartą, nebėra tiek daug laiko kada pagulinėti ar tiesiog nieko neveikti, todėl prisitaikai: eini, darai ir tik kartais prisimenį poilsio skonį. Tokia yra mamyčių dalia ir nieko čia nepadarysi. 😉 Norisi pasirūpinti visais ir būti tokia pat prieinama pirmagimiui kaip iki pastojimo. <3
Sulaukusi septinto mėnesio man Dievulis atsiuntė auklytę. Nuostabią moterį, kuri dabar kartais ateina pažaisti su Taduku ir aš galiu pasidaryti kažkokius pasiruošiamuosius darbus laukiantis vaikelio, pailsėti arba skirti laiko pasimatymui su Justu. Kaip gera priimti pagalbą. Jaučiuosi pagaliau tam užaugusi, nes priimti pagalbą bent jau man reikėjo laiko išmokti. Nesijausti, kad kažką blogo darau, nes ypač pirmaisiais Taduko metais, norisi kuo daugiau jam dėmesio suteikti, nes tai labai jautrus jo augimo etapas. Bet viskas tik į gerą. :)))
Trečias trimestras ir rašymo praktika
Atėjus septintam mėnesiui (33 – čiai savaitei) pajaučiau, kad daug dažniau norisi pagulėti, pailsėti, sustoti. Kartais per dieną patiriu net ne vieną energijos šuolį. Turiu labai daug energijos, o tada po kelių valandų noriu tiesiog miego ir negaliu atsikelti iš lovos. Labai nepratusi prie savęs tokios, tai tenka padirbėti su „protu” ir jį raminti: juk tai laukimosi etapas, tavo kūnas dabar visai kitoks negu bet kada ir energija kitaip pasiskirsto. Ką jau kalbėti apie pasikeitusį kvepavimą, svorį, kitus simptomus, kaip kartais užgulta nosis arba bėgiojimas į tualetą kas pusvalandį.
Neskaitant to, kad patiriu ir labai daug džiaugsmingų emocijų, man labai svarbu nepabėgti ir nuo tų emocijų, kurios nėra vien tik patogios. Kažkada tai norėdavau užglaistyti, dabar tai pradėjau gerbti, apie tai sau nemeluoti, o ir kitiems taip pat.
Šią savaitę pradėjau rašyti laukimosi dienoraštį. Pamenu, kai buvau mokykloje nuolatos rašiau, matyt, man tai buvo naturali terapija. Turiu gal kokias 6 ar 7 užrašų knygutes, kurios pilnos mano dienos įrašų. Rašydavau reguliariai, kiekvieną dieną. Rašymas padeda susidėlioti mintis į vietas, išrašiusi viską, kas mane džiugina arba neramina, jaučiuosi palengvėjusi. Tai yra puiki meditacijos forma. Svarbiausia, tai turi tikti pačiam žmogui, man tai labai patinka. Išbandyk rašymą ir tu, jeigu kada kils ranka – kiekvieną dieną aprašyk viską kas tau nutiko, ką gal būt net gi norėtum daryti geriau, kokias savo emocijas pastebėjai, kuo jauteisi pilna/s, o kas gal būt liūdino, kėlė nerimą.
Dabar kiekvieną dieną rašau, kaip tą dieną jaučiuosi, kas mane džiugina, liūdina, pralinksmina. Kaip stipriai laukiu pasimatyti su savo būsimu vaikeliu. Ką norėsiu jam parodyti ar papasakoti, kai mes susitiksime. Viską, ką noriu pasakyti sau arba būsimam naujagimiui. Labai gerai įžemina ir sutelkia mano dėmesį į šią akimirką. Jeigu tą dieną mane ir aplanko kokios baimės, po dienoraščio rašymo to visai nebejaučiu. Padėkoju ir einu toliau būti, gyventi. <3
Pasaka besilaukiančioms
Šiandien ryte varčiau keletą knygų, kurias mėgstu skaityti kai laukiuosi. Vienoje iš jų radau labai labai gražią skiltį apie pasakų terapiją. R. Šemeta savo knygoje ją vadina meditacine pasaka neštukėms. Man ji pasirodė tokia jauki, raminanti, sušildanti ir, atrodo, kiekvienai neštukei būtų taip gera ir jauku ją perskaityti.
Taupydama savo laiką, jos neperrašinėjau iš knygos, bet tiesiog prisegsiu foto nuotraukas su esančia pasaka apie mažą pukuotą kamuolėlį – Pukuotuką.
Tikiuosi ir jums, neštukės (arba ir ne tik), ši pasaka taip gražiai suskambėjo kaip ir man. Gera gera laukti to mažo pūkuotuko.
Su linkėjimais <3
