Keturi spalvingi, transformuojantys mamystės metai. Kaip mokiausi priimti pagalbą ir kaip planuoti „niekada” tapo mano kasdienybe :)

Mamystės kelionė

Kai tapau mama, mano gyvenimas tikrai pasikeitė. Jaučiu, kad į geresnį, prasmingesnį, tačiau jaučiu, kad tai ir didelė mokykla, aišktelė, kurioje mokausi naujų gyvenimo taisyklių. : )

Santykyje su vaikais aš atrandu tiek daug gražių spalvų, akimirkų kurios mane džiugina. Virsmas į mamystę mus stipriai transformuoja. Labai daug dalykų pasikeičia. Pradedant nuo buities iki mūsų vidinio pasaulio, kūno, psichologijos.

Reikia žaibiškai adaptuotis prie įvairiausių situacijų. Mokytis naujų dalykų kaip maksimaliai greitai atliepti į ką tik gimusio kūdikėlio poreikius. Vau. Tikrai vau. Tikrai tikrai vau! Kiek magijos, emocijų, juoko kartais liūdesio ir ašarų tampa patiri tapus mama! Tai tikrai labai graži ir didelė kelionė.

Gale įrašo man kilo mintis tai sulyginti kaip kelione su traukiniu. Pradedi važiuoti labai greitai ir tik mūsų pačių pasirinkimas, kaip tą traukinį kreipsime, ką į jį įsileisime, kiek stotelių bus ir kaip greitai jis važiuos. Per daug neužgazuokime, kad nereiktų nusivilti. O ir degalų nuolat reikia, nes tai dvidešimt keturių valandų darbas septynias dienas per savaitę. ; )

Nuo mano minčių apie tai kokia atrodys mano mamystė preaėjo jau keturi metai. Labai daug visko įvyko. Kiekviena diena buvo ir yra kupina naujų potyrių, pamokų, savęs stebėjimo, leidimo sau adaptuotis prie kintančių aplinkybių.

Esu be galo dėkinga visiems kurie kartu su manimi eina šiuo keliu, savo vyrui, savo mamai, sesei, brolio giminei, savo draugėms, pažįstamiems, auklytei, darželio auklytėms. Visiems, kurie mane išklauso, išgirsta, ir kitoms mamoms kurios yra šalia. ❤️

Mes darome nuostabų ir didelį darbą augindamos savo atžalas. Kadangi savo mamystėje patyriau ne vieną linksmų ir liūdnų kalnelių dieną ir tam, kad tų linksmesnių kalnelių būtų nemažiau, o daugiau, ne kartą supratau, kad reikės kažką keisti, derintis, išmokti prašyti pagalbos, organizuotis buitį, kad ji ne sekintų, o maksimaliai džiugintų.

O ir poilsis neatsitinka savaime, kartais mums tikrai reikia pasiplanuoti jį ir kažkokį laiką sau. ❤️ Į šį įrašą sutalpinau keletą įsimintesnių momentų apie tai, kokius įsitikinimus mamystėje aš keičiau, įsileidau į save. Gero skaitymo!

Lūkesčiai sau, kurių aš atsisakiau

Žinote, tapusi mama aš turėjau tam tikrų nuostatų, asmeninių mitų, ką tikrai būdama mama darysiu, o ko nedarysiu. Atsukus laiką atgal, dabar suprantu, kad tai buvo mano geriausia vidinė apsauga, suplanuotas žinojimas, kad jeigu būtent taip elgsiuosi, aš būsiu puiki mama. Jeigu būtent taip darysiu tai ir dabartis, ir mano ateitis bus darni, sėkminga. Kartais planuodami ateitį arba kurdami tobulus scenarijus mes pamirštame pasižiūrėti, kaip jaučiames būtent tą momentą. ; )

Begant laikui, supratau, kad visus tuos planus sukūrė mano protas, tam, kad jausčiausi žinanti, kaip viskas turi būti, kaip geriausia elgtis gaunant maksimaliausią rezultatą – laimingus vaikulius. Ir bėgant metams man teko sulaužyti daugelį savo nusistatymų, nes mano planuoti rezultatai kartais mane nuvildavo. Ne visada, bet kai kurie ribojantys įsitikinimai man neleido į motinystę žvelgi iš paukščio skrydžio, ekperimentuoti drąsiau ir klausyti savo širdies bei kūno, o ne mano įsivaizduojamo galvojimo, kas yra tobula, gera mama.

Šiame momente suprantu, kad pats gyvenimas man parodys, kokių sprendimų man reikia motinystėje. Aš savęs neįstatau į jokius įsivaizduojamus, įprastus sau scenarijus, kad esu ar būsiu tokia ar tokia. Tegul gyvenimas ateina ir su juo būsimi sprendimai ir manęs pačios versijos.

Kartais pagalvoju, kad labai įdomu nebekurti savęs ateityje, o bandyti gyventi dabar pagal tai, kaip jaučiasi viduje. Tada viduje pajaučiu mažus, tarsi tyliai skraidžiojančius drugelius, kurie man kužda, kad gyvenimas yra įdomus, spalvingas, jeigu tai įsileidi, atsiveri jam.

Auklytė

Vienas iš tokių įsitikinimų buvo, kad auklytės tai tikrai neturėsiu. Pamenu, kai man draugė pasakodavo apie ją, aš tiesiog palinkčiodavau galvą ir galvodavau, na, aš ir pati puikiai tvarkausi. Ir ištikrųjų, viskas gerai ir sekėsi. Visur spėjau, ir į užsiemimus, ir valgius pasidaryti, ir užkadžių dežutės būdavo pilnos. Viskas buvo gerai.

Man ir nereikėjo tuo momentu, bet jeigu dabar galėčiau rinktis, iš karto imčiau auklytę, o ne po dviejų su pusės savo pirmųjų mamystės metų.

Paprasčiausiai, aš nežinojau, kas tai yra. O dažniausiai, viskas kas nauja yra šiek tiek baisoka ir verčia mus lipti iš komforto zonos.

Man atrodė, kaip aš įsileisiu kažkokį svetimą žmogų į savo namus ir dar net paliksiu jį kartu su savo veikeliu arba leisiu juos kartu į žaidimų aikštelę. O ne, skamba kaip baisus sapnas, man sunku kvėpuoti, padėkite. : D !!! Atsimenu, kaip sapnuodavau košmarus, kad reikės leisti vaikutį į darželį. Man tikrai užimdavo kvapą apie tai pagalvojus. Kvėpuok, mama, kvėpuok, viskas bus gerai. : D !!!

Kai laukiausi antrojo vaikelio, supratau, kad tiesiog nėra net kitos išeities, aš tiesiog nepatempsiu. Taip tada pradėjau tą mintį po truputėlį įsileisti. Po mažą, mažą mintį kiekvieną dieną. Pradėjau aplinkinių klausinėti, gal kas žinote, kokią auklytę, kuri reguliariai galėtų pas mane ateiti.

Vieną dieną, švenčiant vienos draugės vaikučių gimtadienį, gavau rekomendaciją. Jau per pirmą mūsų susitikimą žinojau, kad tai nuostabus žmogus ir puikiai tiks! Jau praėjo keli metai, kai sulaukiu reguliarios pagalbos ir tai yra vienas geriausių sprendimų, kurį aš padariau. Taip, ilgai laukiau, mąsčiau, bet buvo verta.

Auklytė tapo mūsų šeimos dalimi, dabar ji ateina pas mane porą kartų per savaitę prieš vaikulio miegą. Kartais ateina ir dažniau, pagal tai, kiek gali skirti tą savaitę laiko.

Tada aš susitvarkau kas lieka nuo pusryčių (lekštės, puodai, indai). Mamos, kas darot pusryčius vaikams prieš darželį, žinote, ką tai reiškia. Maistus padarai, o tvarkytis laiko lieka tik po nuvedimo vaikulius į daržą. Tada mes smagiai pakalbame, pasidaliname apie dieną, moteriškai ir draugiškai leidžiame laiką, palaikome vienas kitą ir tada ji išeina pastumdyti vežimuko kol vaikutis miega. Kartais tai trunka net tris valandas. Mamai trys valandos yra labai daug. : D

Per tą laiką aš visada randu ką nuveikti. Kartais sulakstau į parduotuvę, pasikeičiu namie patalynę, atsakau į žinutes, nueinu į manikiūrą, skaitau knygą, arba išgeriu kavos savo mėgstamoje kavinukėje. Veiklos tikrai netrūksta. Dažniausiai stengiuosi tą laiką išnaudoti nuveikdama kažką malonaus sau, pasilepindama lėtu pasivaikščiojimu, rašymu, kartais net pietumis su seniai matyta drauge. Tai yra laikas, kuris skirtas pajusti, ką reiškia laikas su savimi. Ten yra ta erdvė, kurioje susitinku save ir kurioje vėl pajaučiu kvietimą skuosti namo pas saviškius.

Ir aišku, jeigu jūs nenorite skubėti su darželiu, bet norite turėti nors keletą valandų per dieną/savaitę savo reikalams, tai irgi labai geras pasirinkimas, nes vaikutis patirs daugiau teigiamų emocijų užmegsdamas ryšį su auklytę, kuri jam tuo metu suteiks maksimalų dėmesį, negu išeidamas, kad ir kelis kartus per savaitę į visiškai nepažįstamą vietą darželyje.

Aš nesiūlau ir nesakau, kad tau reikia auklytės. Savo įrašuose aš dalinuosi savo patirtimi. Taip vyksta mano kūryba. Taip aš atiduodu save skaitančiąjam. Toks yra mano tikslas. Daugių daugiausiai kas man būtų įdomu, tai tiesiog išgirsti tavo istoriją ir tavo patyrimus. Nes dalintis yra gera. Tai didysis grožis.

Kol pirmas vaikutis buvo didesnis, tai jam būdavo smagu kartu eiti į aikštelę su auklyte, o aš tiesiog besilaukiant pagulėdavau. Tai man buvo didžiulė pagalba ir būsiu visada dėkinga, kad radau žmogu, kuriuo galiu pasitikėti. Taip, tikiu, kad tokį žmogų mums nėra lengva rasti, bet jeigu tokią mintį įsileisime, tikiu, kad atsiras ir galimybės.

Mes visada gauname pagalbą iš savo artimųjų, bet ką daryti jeigu jūsų artimiausi žmonės (jūsų mamos, sesės) gyvena toliau, arba turi savo reikalų ir eina į darbus ir jums nemalonu juos „per dažnai trukdyti”. Auklytė man suteikė žinojimą, kad ta pagalba bus kiekvieną savaitę nors po keletą valandų, ir aš neprieisiu prie pervargimo zonos. O jeigu ir prieisiu, tai žymiai rečiau negu kada ankščiau. ; )

Apskritai, tikiu, kad motinystėje kitų moterų, mamų, draugių, auklyčių, padėjėjų pagalba, buvimas šalia yra toks svarbus ir mus apjungiantis dalykas. Yra daug lengviau, kai mes neliekame vienos su savo bėdelėmis, o jomis galime pasidalinti su savo ‘gentainėmis’.

Simbiozė motinystėje

Nejuokauju, atsimenu, guliu viena kartą ant žemės ir jau galvoju šakes. Aš daugiau taip nebegaliu. Esu visiškai pervargusi. Mano galva spengia, viskas tarsi praranda prasmę. Verkiu. Vyras klausia kas yra, o aš bandau kažką per ašaras papasakoti, kad aš nebežinau, kas esu, nebežinau, kur yra Agnė.

Rašant šį įrašą man dabar visai nebeliūdna, aš tiesiog apkabinu dalį tos Agnės, kuri tada buvo labai išsigandusi ir pasimetusi. Dabar žinau, kodėl taip jaučiausi. Aš buvau visiškai susitapatinusi su savo vaikuliu ir tai visiškai normalu.

Gražiausią apibūdinimą radau Eglės Lukinaitės Vaičiurgienės knygoje „Ryšys su vaiku. Ryšys su savimi”. Ten labai gražiai aprašoma kaip mamos, ypač pirmaisiais mamystės metais patiria vadinamą ‘simbiozės’ būseną, kai visiškai susitapatina su savo vaikučiu. Neseniai buvau užsiemime, kai viena mama dalinosi, kad tik po devynių mėnesių, kai gimė jos vaikutis, ji pirmą kartą nuėjo į masažą. Ji pirmą kartą atsiskyrė nuo savo vaikučio po daugiau kaip pusės metų laiko. Aš ją labai gerai atjaučiau ir visiškai supratau kame ji yra.

Mintys iš E. Lukinaitės-Vaičiurgienės knygos:

Neretai motinystėje ir pirmieji jos mėnesiai, o kartais ir metai įsuka į savo oksitocino-artumo-reikalingumo vandenyną. Jame plaukiojame, tirpstame, mėgaujamės, o kartais norime iš jo išplaukti, atsitraukti. Mūsų savastis, susitikusi su vaikelio savastimi, kurį laiką sumažėja ir susitraukia, kad galėtume tą žmogų, kuriam mes tokios svarbios, nuolat matyti, girdėti, į jį reaguoti. Mes artimos, prienamos, mes čia dėl vaiko. Ir kūrį laiką būname taip arti, jog nebejaučiame nė savęs ir savo ribų. Tai vadinama simbioze, ir tai yra svarbus reiškinys žmonijos istorijoje.

Ir taip, mes ramiai, niekur neskubėdamos matuojames save kiek ir kaip norime skirti laiko savo pomėgiams, kažkokių poreikių tenkinimui, kartais reikia tiek ne daug ir mūsų resursas neįtikėtinai greitai prisipildo.

Dėl to ir kilo mintis rašyti šį įrašą, nes jau kuris laikas, matau ir jaučiu, kad vis lengviau pradedu priimti žmonių pagalbą, o tai yra be galo gera! Tai duoda teigiamų rezultatų savijautoje : )))))

Namų tvarkytoja

Antras mitas: namų tvarkytojos man nereikia. Jeigu darysiu daugelį dalykų viena, tai tuos dalykus padarysiu geriausiai ir visiems nuo to bus tik geriau. O ypač man (vėl šypteliu : D ).

Kažkada naršant internete pamačiau skelbimą apie nevark.lt svetainę, į ją užėjusi užsisakiau, išbandžiau namų tvarkytojos paslaugą. Tą kartą buvau gal trečiam semestre besilaukianti antros atžalos ir supratau, kad nieko nebus blogiau jeigu pabandysiu.

Ir kaip dabar smagu, kad vieną kartą per mėnesį pas mane ateina namų tvarkytoja. Kartais mes tvarkomės kartu, jeigu tai sutampa laikas su auklytės laiku. Pasileidžiam muziką ir bendrom jėgom šveičiam kambarius. Ji daro savo darbus, o aš einu tada kažką darau to, ko ji nedaro. pvz.: tvarkau spintas, lankstau išdžiuvusius skalbinius arba juos padžiaunu ir t.t.. O jeigu tą dieną neprisidedu prie tvarkymosi, tiesiog išeinu pabūti, pažaisti su vaikuliais. Grįžusi namo randu švarius, gaivius namus.

Per kiekvieną jos apsilankymą užlieja toks geras jausmas, kad visų pirmą aš tai įsileidau į save. Leidžiu sau nors kartą per mėnesį tiesiog žiūrėti į tai, kaip mano namuose darosi visiška švara. Tomis akimirkomis aplanko toks jaukus bendrumo, moteriškumo jausmas. Smagiausia būna, kai ateina auklytė ir namų tvarkytoja vienu metu ir vietoj manęs vienos namie, mes tampam tryse. Pasijuokiam, pašnekam ir visos einam savų darbų darytis. Dievinu tą jausmą, kad namų ūkį galima bandyti organizuoti, vadybinti, deleguoti. Tai reiškia, kad daug daugiau šansų yra pasimėgauti savo kasdienybę, buitimi, negu jaustis jos įkaite. : )))

Darželis

Apie darželį, manau, galėčiau parašyti atskirą įrašą, bet žinant tai, kad nerandu gal būt tiek laiko rašymui kiek norėčiau, o ir tai, kad jau beveik pirma nakties, tai pasistengsiu labai neišsiplėsti. : D

Darželis man buvo labai jautri tema, ir džiaugiuosi, kad neskubėjau priimti didelių sprendimų, o palaukiau iki tol, kol tikrai jaučiausi radusi tinkamą vietą.

Žinote, kai gyveni mažame miestelyje, ten yra vienas arba keli darželiai, tai tiesiog vedi, ir, matyt, nereikia daug sukti galvos. Tačiau kai gyveni sostinėje ir aplink yra ne viena dešimtis darželių, tai šiek tiek pasidaro sudėtinga priimti sprendimus.

Ir yra ne tik valstybiniai darželiai, bet dar ir privatūs, dvikalbiai, lauko, pusdienio, orientuoti į akademines žinias, ankstyvųjų ugdymą. Pasirinkimas didelis, tik čiupk.

Va tada ir prasidėjo mano galvos skausmas, nes reikėjo to vieno vienintelio pasirinkimo.

Bandžiau vesti nuo dviejų, bet supratau, kad buvau visiškai pati nepasiruošusi, nes tik prasidėjus adaptacijai, iš karto persigalvojau. Tada šiek tiek pagalvojau, kad luktelsiu ir iki kol jausiuosi pasiruošusi, apžiūrėsiu dar keletą vietų. Apžiūrėjau ne vieną ir ne tris vietas, bet atidėjau tą klausimą velesniam laikui.

Supratau tai, kad visi darželiai kocentruoja dėmesį į tai, kokias veiklas, dienotvarkes siūlo, bet, man atrodo, kad tokiam amžiuje, ypač kai jie dar mažiukai, svarbiausia ne veiklos, bet ar bus sukurtas ryšys su auklyte, ar bent su viena iš jų. Ar jausis vaikas priimtas toje naujoje aplinkoje, ar bus pakankamai atjautos patiriamoms emocijoms. Pasigendu įvardijimo apie emocinio ryšio kūrimo svarbą. : )))

Pagalvojau, o gal visai nereikia to darželio, tačiau kai likdavau namie su dviem visai dienai, nusprendžiau, kad tik save bandau apgauti. Po kurio laiko kūnas, nuotaika, mano savijauta sakė visai ką kitą. Kad ir koks pasmingas ir vertingas laikas buvo namie kartu, jaučiausi prašanti iš savęs šiek tiek per daug. Tad nusprendžiau, jog daugiau nebelauksiu ir laikas pasirinkti. : )))

Pačiupau darželį šalia namų, pasirašiau dokumentus, sudėjau kraitį su pižama, gertuve ir tt. ir po kelių dienų bandymu adaptuotis, su didelėmis ašaromis veide pajaučiau, kad čia visai ne ta vieta, kurioje ramia širdimi galėčiau leisti žygiuoti savo vaikulį. Ir tuo momentu buvo belekaip nejauku viską atšaukti, bet mamos širdis žino geriausiai, tiesiog reikia drąsos pasitikėti. Nusprendžiau ieškoti toliau.

Po keletos dienų aplankiusi šalia namų esantį kitą darželį man jis be galo patiko, o ypač auklytės. Mes ten puikiai adaptavomės. Radau nuostabią moterį, kuri pati turi savo darželį jau daug metų. Nedidelė grupė ir rami aplinka. Esam daugeliu klausimu bendramintės, o tai lemia ir mūsų pačių gerus santykius.

Darželis yra vieta kurioje vaikas praleidžia tikrai nemažą savo gyvenimo dalį ir verta ieškoti tokios vietos, kuri pirmiausia Jums pačiai labai patiktų, nes tik taip jausitės rami, o kai mama rami, tai ir visai šeimai tai didelė dovana. ; )))

Mama

Virsmas mamystėje, kuris mus aplanko yra be galo unikalus kiekvienai iš mūsų. Mes tampame mamomis ne per nakti, ne per metus. : )) Mes ieškome savo autentiškos motinystės. Mes galime perskaityti labai daug knygų, kuriose rašoma, kas yra mama, kokia ji yra, tačiau atėjus mūsų pačių motinystėj, mes ieškome savo balso, savo pajautos, kokia mūsų motinystė yra, apie ką ji mums kiekvienai.

Vaikai daug ką iškelia, parodo. Esu be galo dėkinga jiems, kad jie man vis parodo, kaip dažnai aš gyvenu momentuose kurie jau buvo, arba planuoju momentus, kurie dar tik bus. Jie geba mane įtraukti į savo laiko suvokimą, kuriame yra tik tas tobulas momentas dabar. Jeigu mes žaidžiame, tai totaliai ir žaidžiame, jeigu piešiame tai tik tą dinozaurą arba tik tą gėlę, mums daugiau niekas nerūpi. Tokie yra vaikai, stebuklingi. Jeigu atsiduodi jų vedimui, niekada negali žinoti, kaip baigsis tavo diena. Gal būt kažkur miške, stebint sraiges ir renkant prisirpusias uogas.

Be galo graži knygą „Mama”

Man šios knygos mintys tokios įkvepiančios. Tikrai, atrodo, gi mūsų vaikai kaip mūsų talismanai. Jie mūsų nė kiek nestabdo, nebent mes patys galvojame, kad gyvenimas sustojo. Taip, viskas pasikeitė, mums reikia adaptuotis, bet nesustojo.

Mums reikia šokti į tą greitai lekianti traukinį ir bandyti jį išvairuoti. Jeigu į traukinį pasikviesime visus, kas nori vykti kartu, bus dar smagiau!

Geros kelionės mamytės, per stipriai neužgazuokime ir pasilikime laiko kavytei ; )

Bučkis!

Recommended Articles

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *