Agnė Nekrošienė Šis įrašas gimė su mintimi pakalbėti, įsivardinti sau ir kitiems, kad pagalbos priemimas yra labai svarbus mamystėje. Taip pat, kad pagalbos priemimas gali padėti pagerinti mamų emocinę sveikatą. Laiminga, save girdinti mama yra dovana ne tik sau, bet ir visai šeimai.
Tikriausiai nėra kažkokios vienos auksinės taisyklės kaip tą pasiekti, maksimaliai atliepiant tiek į vaiko, tiek ir į mamos poreikius. Tuo pačiu jaučiu viduje, kad tame nėra priešpriešos, rūpestis kitais ir savimi eina lygiagrečiai šalia vienas kito. Kažkur ten, man atrodo, slypi ir ta meilė, kurioje gera būti. Pripildanti meilė, kurioje gera dalintis iš pilnatvės jausmo.
Kai tapau mama, galvojau, kad daug kas gausis savaime pirmaisiais metais, bet niekas nesigavo savaime. Tik keletas nutikusių „krizių” man leido vis geriau ir geriau suvokti savo tapsmą į mamą.
Žinote, kažkur giliai viduje norėjau ir tikėjau, jog nuovargis nebus galutinis laimėtojas kasdienybėje. Ieškojau to vidinio savo kelio, kuriame mokausi girdėti ne tik kitus, bet ir save. Kartais tai visai nedideli, bet labai svarbūs dalykai.
Mamystės kelionė
Kai tapau mama, mano gyvenimas tikrai pasikeitė. Jaučiu, kad į geresnį, prasmingesnį, tačiau žinau, kad tai yra ir mokykla, aišktelė, kurioje pažindinuosi su naujomis gyvenimo taisyklėmis.
Santykyje su vaikais aš atrandu labai daug gražių spalvų, akimirkų kurios mane džiugina. Virsmas mamystėje mane stipriai transformavo. Labai daug dalykų pasikeitė ir keičiasi. Pradedant nuo buities iki vidinio pasaulio, kūno, psichologijos.
Reikia žaibiškai adaptuotis prie įvairiausių situacijų. Mokytis naujų dalykų kaip maksimaliai greitai atliepti į ką tik gimusio kūdikio arba jau praaugusio vaiko poreikius. Vau. Tikrai vau! Kiek daug magijos, bet tuo pačiu nežinomybės, emocijų, juoko, o kartais ir liūdesio, ašarų tampa patiri tapus mama! Tai tikrai labai graži ir didelė kelionė.
Gale įrašo man kilo mintis tai sulyginti kaip kelione su traukiniu. Pradedi važiuoti labai greitai ir tik mūsų pačių pasirinkimas, kaip tą traukinį kreipsime, ką į jį įsileisime, kiek stotelių bus ir kaip greitai jis važiuos. Per daug neužgazuokime, kad nereiktų nusivilti.
O ir degalų nuolat reikia, nes tai dvidešimt keturių valandų darbas septynias dienas per savaitę. ; )
Adaptacija prie vykstančių pokyčių
Nuo mano minčių apie tai, kokia atrodys mano mamystė, preaėjo jau penki metai. Labai daug visko įvyko. Kiekviena diena buvo ir yra kupina naujų potyrių, pamokų, savęs stebėjimo, leidimo sau adaptuotis prie kintančių aplinkybių.
Mes darome nuostabų ir didelį darbą augindamos savo atžalas. Kadangi savo mamystėje patyriau ne vieną linksmų ir liūdnų kalnelių dieną ir tam, kad tų linksmesnių kalnelių būtų nemažiau, o daugiau, ne kartą supratau, kad reikės kažką keisti, derintis, išmokti prašyti pagalbos, organizuotis buitį, kad ji ne sekintų, o maksimaliai džiugintų.
O ir poilsis neatsitinka savaime. Pasiplanuodama laiką sau, prisiimdama atsakomybę dėl to kaip jaučiuosi, drąsinu save ieškoti sprendimų, kurie gelbsti kasdienybėje. Į šį įrašą sutalpinau keletą įsimintesnių momentų apie tai, kokius įsitikinimus mamystėje aš keičiau, įsileidau į save.
Lūkesčiai sau, kurių aš atsisakiau
Žinote, tapusi mama aš turėjau tam tikrų nuostatų, asmeninių mitų, ką tikrai būdama mama darysiu, o ko nedarysiu. Atsukus laiką atgal, dabar suprantu, kad tai buvo mano geriausia vidinė apsauga, suplanuotas žinojimas, kad jeigu būtent taip elgsiuosi, aš būsiu puiki mama. Jeigu būtent taip darysiu tai ir dabartis, ir mano ateitis bus darni, sėkminga.
Kartais planuodama ateitį arba kurdami tobulus scenarijus, pamiršdavau pasižiūrėti, kaip jaučiuosi būtent tą momentą. ; )
Begant laikui, supratau, kad visus tuos planus sukūrė mano protas, tam, kad jausčiausi žinanti, kaip viskas turi būti, kaip geriausia elgtis gaunant maksimaliausią rezultatą – laimingus vaikus. Pastebėjau, kad kai kurie ribojantys įsitikinimai man neleido į motinystę žvelgi iš paukščio skrydžio, ekperimentuoti drąsiau ir klausyti savo širdies bei kūno, o ne mano įsivaizduojamo galvojimo, kas yra gera mama.
Gera, kai jaučiame bendrystę
Tikriausiai, ne vienas esate girdėjęs posakį, kad vaikus auginti yra lengviau kai jį augina visas kaimas. Taip, tikriausiai taip ir būdavo ir kai kur tai dar galime matyti. Ypač mažesnėse bendruomenėse arba mažesniuose miesteliuose, gyvenvietėse. Tačiau, ką daryti jeigu jūs gyvenate dideliam mieste ir jūsų artimiausi žmonės gyvena visai kitam Lietuvos gale ir jaučiate, kad jums trūksta reguliarios paramos. Jaučiu, kad ne visos mamos turi reguliarios pagalbos, o ne visada, jeigu ir gali, ja drįsta pasinaudoti. Motinystė nėra sprintas, tai maratonas. Čia, matyt, svarbiausia ne greitis, bet stebėjimas to kaip bėgi ir kokia kryptimi judi.
Pagalba iš savo artimiausių žmonių
Pamenu, kaip būdavo baisu net pusvalandžiui palikti savo pirmagimį artimiausiems šeimos nariams. Žiūrėdavau į telefoną kas keletą minučių, o praėjus pusvalandžiui skambindavau mamai paklausti, kaip sekasi. Dar ir dabar taip darau. Labai miela ir gera, kai mūsų seneliai gali mums padėti ir kurti ryšį su savo anūkais. O ir grįžus namo, supranti, kiek daug ir įdomaus buvo patirta kol manęs nebuvo šalia. Žinoma, gal būt ir skirsis kai kurie ugdymo metodai, bet tai yra tik dėtalės, palyginus su tuo, kiek daug iš tikrųjų mūsų artimieji gali mums pasiūlyti, jeigu jais pasitikėsime ir nebijosime jų paprašyti pagalbos.
Auklytė
Vienas iš didesnių įsitikinimų mamystėje buvo, kad auklytės tai tikrai neturėsiu. Pamenu, kai man draugė pasakodavo apie ją, aš tiesiog palinkčiodavau galvą ir galvodavau, na, aš ir pati puikiai tvarkausi. Ir ištikrųjų, viskas gerai ir sekėsi. Visur spėjau, ir į užsiemimus, ir valgius pasidaryti, ir užkandžių dežutės būdavo pilnos. Viskas buvo gerai. Gal būt man ir nereikėjo tuo momentu auklytės, bet jeigu dabar galėčiau rinktis, iš karto imčiau auklytę, o ne po dviejų su pusės savo pirmųjų mamystės metų.
Paprasčiausiai, aš nežinojau, kas tai yra. O dažniausiai viskas, kas yra nauja, šiek tiek baisoka ir verčia mus lipti iš komforto zonos.
Man atrodė, kaip aš įsileisiu kažkokį svetimą žmogų į savo namus ir dar net paliksiu jį kartu su savo veikeliu arba leisiu juos kartu į žaidimų aikštelę. O ne, skamba kaip baisus sapnas, man sunku kvėpuoti, padėkite. : D !!!
Kai laukiausi antrojo vaikelio, supratau, kad reguliari pagalba keletą dienų per savaitę man būtų labai naudinga. Mintyse įsivardinau kokio žmogaus ieškau, kokios sąvybės man būtų svarbios, kokį ryšį norėčiau, kad sukurtų ne tik su mano vaiku, bet ir su manimi.
Vieną dieną gavau rekomendaciją. Jau per pirmą mūsų susitikimą žinojau, kad tai nuostabus žmogus ir puikiai tiks! Jau praėjo keli metai, kai sulaukiu reguliarios pagalbos ir tai yra vienas geriausių sprendimų, kurį aš priemiau. Tikiu, kad didžiausią įtaką daro pagerėjusiai mamos psichologinei būklei ne vienkartiniai palaikymo momentai, bet nuolatinis dėmesys, reguliarumas. Taip, ilgai laukiau, mąsčiau, bet buvo verta! Su auklyte mes smagiai pakalbame, pasidaliname apie dieną, draugiškai leidžiame laiką, palaikome vieną kitą ir tada ji išeina pastumdyti vežimuko kol vaikutis miega.
Mamai trys valandos yra labai daug. : D
Per tą laiką aš visada randu ką nuveikti. Kartais sulakstau į parduotuvę, pasikeičiu namie patalynę, atsakau į žinutes, nueinu į manikiūrą, skaitau knygą, arba išgeriu kavos savo mėgstamoje kavinukėje. Dažniausiai stengiuosi tą laiką išnaudoti nuveikdama kažką malonaus sau, pasilepindama lėtu pasivaikščiojimu, rašymu, kartais net pietumis su seniai matyta drauge. Tai yra laikas, kuris skirtas pajusti, ką reiškia laikas su savimi. Ten yra ta erdvė, kurioje susitinku save.
Kadangi aš nenorėjau skubėti su darželiu man tai irgi atrodė labai geras pasirinkimas, nes vaikutis patirdavo daug teigiamų emocijų užmegsdamas ryšį su auklytę, kuri jam tuo metu suteikdavo maksimalų dėmesį, negu išeidamas, kad ir kelis kartus per savaitę į visiškai nepažįstamą vietą darželyje.
Tikiu, kad motinystėje kitų moterų, mamų, draugių, auklyčių, padėjėjų pagalba, buvimas šalia yra toks svarbus ir mus apjungiantis dalykas. Yra daug lengviau, kai mes neliekame vienos su savo bėdelėmis, o jomis galime pasidalinti, atsiverti ‘be filtrų’.
Simbiozė motinystėje
Atsimenu, guliu viena kartą ant žemės ir jau galvoju šakes. Aš daugiau taip nebegaliu. Esu visiškai pervargusi. Mano galva spengia, viskas tarsi praranda prasmę. Verkiu. Vyras klausia kas yra, o aš bandau kažką per ašaras papasakoti, kad aš nebežinau, kas esu, nebežinau, kur yra Agnė.
Rašant šį įrašą man dabar visai nebeliūdna, aš tiesiog apkabinu dalį tos Agnės, kuri tada buvo labai išsigandusi ir pasimetusi. Dabar žinau, kodėl taip jaučiausi. Aš buvau visiškai susitapatinusi su savo vaiku ir tai yra visiškai normalu.
Gražiausią apibūdinimą radau Eglės Lukinaitės Vaičiurgienės knygoje „Ryšys su vaiku. Ryšys su savimi”. Ten labai gražiai aprašoma kaip mamos, ypač pirmaisiais mamystės metais, patiria vadinamą ‘simbiozės’ būseną, kai visiškai susitapatina su savo vaikučiu.
Neseniai buvau užsiemime, kai viena mama dalinosi, kad tik po devynių mėnesių, kai gimė jos vaikutis, ji pirmą kartą nuėjo į masažą. Ji pirmą kartą atsiskyrė nuo savo vaikučio po daugiau kaip pusės metų laiko. Aš ją labai gerai atjaučiau ir visiškai supratau kame ji yra.
Mintys iš E. Lukinaitės-Vaičiurgienės knygos:
Neretai motinystėje ir pirmieji jos mėnesiai, o kartais ir metai įsuka į savo oksitocino-artumo-reikalingumo vandenyną. Jame plaukiojame, tirpstame, mėgaujamės, o kartais norime iš jo išplaukti, atsitraukti. Mūsų savastis, susitikusi su vaikelio savastimi, kurį laiką sumažėja ir susitraukia, kad galėtume tą žmogų, kuriam mes tokios svarbios, nuolat matyti, girdėti, į jį reaguoti. Mes artimos, prienamos, mes čia dėl vaiko. Ir kūrį laiką būname taip arti, jog nebejaučiame nė savęs ir savo ribų. Tai vadinama simbioze, ir tai yra svarbus reiškinys žmonijos istorijoje.
Ir taip, mes ramiai, niekur neskubėdamos matuojames save kiek ir kaip norime skirti laiko savo pomėgiams, kažkokių poreikių tenkinimui, kartais reikia tiek ne daug ir mūsų resursas neįtikėtinai greitai prisipildo.
Namų tvarkytoja
Neseniai kalbėjausi su savo kaimyne ir jai su pasididžiavimu pasisakiau, kad pas mane kartą per mėnesį ateina namų tvarkytoja ir ji tada pasidžiaugė, kad pas ją ateina kiekvieną savaitę. : D Pagalvojau, kad dar turiu kur tobulėti. : D
Kažkada naršant internete pamačiau skelbimą apie nevark.lt svetainę, į ją užėjusi užsisakiau, išbandžiau namų tvarkytojos paslaugą. Tą kartą buvau gal trečiame trimestre besilaukianti antros atžalos ir supratau, kad nieko nebus blogiau jeigu pabandysiu.
Ir kaip dabar smagu, kad pas mane ateina namų tvarkytoja. Kartais mes tvarkomės kartu, jeigu tai sutampa laikas su auklytės laiku. Pasileidžiam muziką ir bendrom jėgom šveičiam kambarius. Ji daro savo darbus, o aš einu tada kažką darau to, ko ji nedaro. pvz.: tvarkau spintas, lankstau išdžiuvusius skalbinius arba juos padžiaunu ir t.t.. O jeigu tą dieną neprisidedu prie tvarkymosi, tiesiog išeinu pabūti, pažaisti su vaikuliais. Grįžusi namo randu švarius, gaivius namus.
Per kiekvieną jos apsilankymą užlieja toks geras jausmas, kad visų pirmą aš tai įsileidau į save. Leidžiu sau nors kartą per mėnesį tiesiog žiūrėti į tai, kaip mano namuose darosi visiška švara. Tomis akimirkomis aplanko toks jaukus bendrumo jausmas.
Smagiausia būna, kai ateina auklytė ir namų tvarkytoja vienu metu ir vietoj manęs vienos namie, mes tampam tryse. Pasijuokiam, pašnekam ir visos einam savų darbų darytis. Dievinu tą jausmą, kad namų ūkį galima bandyti organizuoti, vadybinti, deleguoti. Tai reiškia, kad daug daugiau šansų yra pasimėgauti savo kasdienybę, buitimi. : )))
Darželis
Apie darželį, manau, galėčiau parašyti atskirą įrašą, bet žinant tai, kad nerandu gal būt tiek laiko rašymui kiek norėčiau, o ir tai, kad jau beveik pirma nakties, tai pasistengsiu labai neišsiplėsti. : D
Darželis man buvo labai jautri tema, ir džiaugiuosi, kad neskubėjau priimti didelių sprendimų, o palaukiau iki tol, kol tikrai jaučiausi radusi tinkamą vietą bei laiką tam.
Žinote, kai gyveni mažame miestelyje, ten yra vienas arba keli darželiai, tai tiesiog vedi, ir, matyt, nereikia daug sukti galvos. Tačiau kai gyveni sostinėje ir aplink yra ne viena dešimtis darželių, tai šiek tiek pasidaro sudėtinga priimti sprendimus.
Ir yra ne tik valstybiniai darželiai, bet dar ir privatūs, dvikalbiai, lauko, pusdienio, orientuoti į akademines žinias, ankstyvųjų ugdymą. Pasirinkimas didelis, tik čiupk.
Va tada ir prasidėjo mano galvos skausmas, nes reikėjo to vieno vienintelio pasirinkimo, o atsiliepimus apie vidinio darželio kultūrą tikrai nėra lengva gauti.
Bandžiau vesti nuo dviejų, bet supratau, kad buvau visiškai pati nepasiruošusi, nes tik prasidėjus adaptacijai, iš karto persigalvojau. Tada šiek tiek pagalvojau, kad luktelsiu ir iki kol jausiuosi pasiruošusi, apžiūrėsiu dar keletą vietų.
Supratau tai, kad visi darželiai kocentruoja dėmesį į tai, kokias veiklas, dienotvarkes siūlo, bet, man atrodo, kad tokiam amžiuje, ypač kai jie dar mažiukai, svarbiausia ne veiklos, bet ar bus sukurtas ryšys su auklyte, ar bent su viena iš jų. Ar jausis vaikas priimtas toje naujoje aplinkoje, ar bus pakankamai atjautos patiriamoms emocijoms. Pasigendu įvardijimo apie emocinio ryšio kūrimo svarbą. : )))
Pagalvojau, o gal visai nereikia to darželio, tačiau kai likdavau namie su dviem visai dienai, nusprendžiau, kad tik save bandau apgauti. Po kurio laiko kūnas, nuotaika, mano savijauta sakė visai ką kitą. Kad ir koks prasmingas ir vertingas laikas buvo namie kartu, jaučiausi, kad reikia kelti baltą vėliavą ir pasiduoti šiai idėjai. Tad nusprendžiau, jog daugiau nebelauksiu ir laikas pasirinkti. : )))
Pačiupau darželį šalia namų, pasirašiau dokumentus, sudėjau kraitį su pižama, gertuve ir tt. ir po kelių dienų bandymu adaptuotis, su didelėmis ašaromis veide pajaučiau, kad čia visai ne ta vieta, kurioje ramia širdimi galėčiau leisti žygiuoti savo vaiką. Ir tuo momentu buvo belekaip nejauku viską atšaukti, bet mamos širdis žino geriausiai, tiesiog reikia drąsos pasitikėti. Nusprendžiau ieškoti toliau.
Po keletos dienų aplankiusi šalia namų esantį kitą darželį man jis be galo patiko, o ypač auklytės. Mes ten puikiai adaptavomės. Radau nuostabią moterį, kuri pati turi savo darželį jau daug metų. Nedidelė grupė ir rami aplinka. Esam daugeliu klausimu bendramintės, o tai lemia ir mūsų pačių gerus santykius.
Darželis yra vieta kurioje vaikas praleidžia nemažai laiko todėl norėjau ieškoti tokios vietos, kuri man pačiai labai patiktų, nes tik taip jaučiausi rami, o kai mama rami, tai ir visai šeimai tai didelė dovana. ; ))
Mama
Virsmas mamystėje, kuris mus aplanko yra be galo unikalus kiekvienai iš mūsų. Mes tampame mamomis ne per naktį, ne per metus. : )) Mes ieškome savo autentiškos motinystės. Mokomės savęs nelyginti su kitomis mamomis ir patikėti tuo, kad aš esu geriausia mama savo vaikui. Mes galime perskaityti labai daug knygų, kuriose rašoma, kas yra gera mama, tačiau atėjus mūsų pačių motinystės laikui, mes ieškome savo balso, savo pajautos, kokia mūsų motinystė yra, apie ką ji mums kiekvienai. Vaikai daug ką iškelia, parodo. Kartais atrodo, kad ne mes juos auginame, bet jie mus. : ))
Vaikų pasaulyje laikas dabar yra pats svarbiausias
Esu be galo dėkinga, kad jie man parodo, kaip dažnai aš gyvenu momentuose kurie jau buvo, arba planuoju momentus, kurie dar tik bus. Jie geba mane įtraukti į savo laiko suvokimą, kuriame yra tik tas tobulas momentas dabar. Jeigu mes žaidžiame, tai totaliai ir žaidžiame, jeigu piešiame tai tik tą dinozaurą arba tik tą gėlę, mums daugiau niekas nerūpi.
Tokie yra vaikai, stebuklingi. Jeigu atsiduodi jų vedimui, niekada negali žinoti, kaip baigsis tavo diena. Gal būt kažkur miške, stebint sraiges ir renkant prisirpusias uogas.
Be galo graži knygą „Mama”
Man šios knygos mintys tokios įkvepiančios. Tikrai, atrodo, gi mūsų vaikai kaip mūsų talismanai. Jie mūsų nė kiek nestabdo, nebent mes patys galvojame, kad gyvenimas sustojo. Taip, viskas pasikeitė, mums reikia adaptuotis, bet nesustojo.
Mums reikia šokti į tą greitai lekianti traukinį ir bandyti jį išvairuoti. Jeigu į traukinį pasikviesime visus, kas nori vykti kartu, bus dar smagiau! Nebijokime bandyti.
Geros kelionės mamytės, per stipriai neužgazuokime ir pasilikime laiko kavytei ; )
Kiekvienai linkių nuostabios, lengvos ir pripildančios mamystės.
