Jūros smėlyje išlindęs vidinis kritikas – galimybė jį pamatyti ir transformuoti. :)

Atsimenu vieną vasaros rytą nubudau su keistu jausmu. Man jis buvo keistas, nes gyvenime dar nebuvau jautusi tokio sunkumo. Jautėsi daug įtampos ir spaudė krutinę.

Yra sakoma, kad kai mes galvojame apie savo praeitį, kuri mums nekelia gerų jausmų, mes ją vėl išgyvename ir taip vėl pajaučiame viduje tuos pačius jausmus. Tą rytą taip ir buvo, aš tiesiog atsikėliau su senomis istorijomis savo galvoje, apie tai kas BUVO.

Žinojau, kad toks mintijimas nėra nei naudingas, nei reikalingas.

Tada atėjo mintis, kad, tikriausiai, ne vienas žmogus, o gal net ne vienas artimas žmogus, yra kada taip pasijutęs.

Mūsų pačių vidinis šėšėlis – atsisveikinkime su juo

Nuvykusi prie jūros vis greičiau ir greičiau ėjau smėlėtu jūros krantu, tada prisėdu ir žvelgiu į jūra, kurioje matėsi mano šešėlis. Žiūrėjau į jį. Tada suprantau, kad tai labai graži metafora į mano viduje esančius jausmus.

Tas mūsų vidinis šešėlis yra stabdis – mūsų kūrybinės energijos, džiaugsmo, tikėjimo savimi ir savo gebėjimais pasitarnauti pasauliui.

Tame silpnume yra ir stiprumas, jeigu nuo to nesistengiame pabėgti. Bėgti nuo savo šešėlio – nepabėgsime. Tačiau jį galima transformuoti įsivardinus sau, kad aš ji matau, bet tarsi sielos balsas ar pats vidinis vedimas gali mums suteikti jėgų.

Kartais tiesiog labai atviras pokalbis su savo mylimais artimaisiais, draugais, žmonėmis, kurie mus pažįsta ir gali palaikyti tokią akimirką. Viskas yra įveikiama turint reikalingas žinias ir mokant pakeisti požiūrį į esamą situaciją. : )

Jaukus atsitiktinumas 

Kaip tik tą dieną atsiverčiau jau beveik į pabaigą einančią Eglės Lukinaitės – Vaičiurgienės „Ryšyje” knygą. Buvo miela, nes tik atsivertusi knygą, pamačiau turinį apie vidinį dialogą.

Keletas autorės minčių:

Tęsiant santykių tarp vidinių dalių temą, kviečiu patyrinėti ir atkreipti dėmesį, kokį vidinį dialogą palaikote patys su savimi. Ar save smerkiate, pykstate ant savęs, kaltinate? Ar mokate išklausyti, paguosti, išbūti, nuraminti, apglėbti save?

Šios mintys man labai surezonavo, nes, pirmiausia, tą rytą turėjau kažkaip pati su savimi susitarti. Save paskatinti, save apglėbti, kad ej, Agne, taip, matau, kad tu šiek tiek išsigandusi, bet palauk, šitas kalbantis ”kritikas” mano galvoje yra tik minčių burbulas, kurias galima „susprogdinti” jas vis sąmoningai stebint.

Taip pat atėjo toks suvokimas, kad ne dėl nuveiktų darbų mes esame vertingi, bet iš tiesų labiau dėl to, kiek patys save vertiname, kiek leidžiame sau jaustis viduje vertingi ir to jausmo apie save niekas negali iš mūsų atimti. Kokį ryšį su savimi turime ir kaip stipriai gebame savyje matyti save, bet nesilyginti savęs su kitais žmonėmis.

Taip pat autorė pamini ir tai, kad svarbu save apsupti tais žmonėmis, kurie mus mokės priimti:

Neigiami balsai paprastai veikia mus stipriau ir intensyviau, ypač jei vaikystėje trūko saugaus ir pagarbaus ryšio, įsiklausymo ir supratimo. Tik suaugę mes jau sąmoningai galime rinktis santykius, kurie mus apsupa gerumu. Kurie mus augina, išlaisvina, sukuria saugumą – netgi rizikuojant būti savimi, atsiskleisti, dalintis, atsiverti. Santykiai su žmonėmis, kurie mus laisvai ir nuoširdžiai priima, supranta, yra nepaprastai didelis įkvėpimo šaltinis mums kurti tokius santykius ir savo viduje.

Be galo gera ir džiugu pagalvojus, kad, tikriausiai, kiekvienas žmogus, gali sau įsivardinti nors vieną žmogų su kurio jaučia saugų prieraišumą. Su kuriuo gera dalintis viskuo, kas yra viduje ir kaip tą dieną mes jaučiames. Šie žmonės mums yra neįkainojamas tikėjimo šaltinis, kad mūsų jausmai, išgyvenimai yra svarbūs, vertingi, kad ir kokie jie bebūtų.

Taip pat įkvėpimo ir tikėjimo savimi šiomis dienomis semiuosi iš Joe Dispenzos darbų bei jo knygų, meditacijų. Viena iš jo knygų mane sugraudino iki pat gelmių: „Tapkite antgamtiški: nepaprasti paprastų žmonių pasiekimai”. Wow, kiek daug ten įdomių istorijų apie žmonių transformacijas!

Jeigu tau yra taip buvę, ką tokiu atvėju darei kai tavo vidinis balsas, kritikas pabudo vieną rytą kartu su tavimi?

Priartėjimas prie savojo aš

Kaip bebūtų keista, bet praėjus keletai savaičių, mėnesių, aš supratau, kad tas susitikimas su mano baubu buvo labai skaudus, bet tuo pačiu toks naudingas, sustiprinęs mane. Aš suvokiau labai daug įdomių dalykų apie save. Tokie patyrimai mums parodo, kad turime tam tikrų emocinių blokų, kuriuos norint galima keisti, suvokti ir paleisti.

Susitikimas su savo šešėliu, savo vidiniu “baubu” nėra malonus. Būkime jam atlaidūs ir padrąsinkime save bei kitus eiti į priekį.