Ar tikrai dėl mūsų nelaimingumo kalti kiti?

Ar tikrai dėl mūsų nelaimingumo kalti kiti?

Šiandien buvo nuostabi diena, nors dienos viduryje visiškai taip negalvojau. Dabar jau yra beveik pirma nakties, o mano galvoje šimtai minčių apie šiandienos išvadas.

Prieš keletą dienų teko klausytis tikrai įdomaus seminaro važiuojant link Neringos. Per kažkurią laidą, pamačiau lektorę Mildą Sabienę, kadangi tikrai nemažai skiriu savo laiko įvairioms paskaitoms, stengiuosi susipažinti su kuo daugiau įvairesnių lektorių paskaitų ir pasisemti vis po gabalėlį tų žmonių skleidžiamos energijos, žinių, tam kad pati geriau, džiaugsmingiau, pilniau “slysčiau” per gyvenimą 😀

Tą kartą pasirinkau moteriškumo temą: Milda Sabienė – 3 Didžiausi Mitai Apie Moteriškumą, Kurie Trukdo Turėti Laimingus Santykius. Patinka ir, tikriausiai, visada patiks temos apie moteriškumą. Kaip geriau jausti save sparčioje kasdienybėje, kokia moteris noriu būti ir kokia ji laiminga moteris. Čia apie tai yra daug kalbama 🙂 Rekomendacijos, jeigu ir nesi santykiuose:

Perklausiau ir dalis informacijos, žinoma, kaip visada kažkur nusėda, dalis sąmoningai perleidžiama, dalis nesąmoningai kažkur užsilieka, tačiau, plečia požiūrį, tupi stalčiuke ir laukia savo eilės, kada bus galima ja pasinaudoti… Tikiu, pasąmonė tai atsimena ir mes nuo to daromės vis išmintingesni :))

Buvo keletas minčių, kurios man ypač dabar aktualios. Viena jų apie super mamytes ir apie tai, kad mamos/moterys dažnai nori viską sukontroliuoti (o tai jau nėra apie moteriškumą ir imponuoja vyriškai energijai) ir tada per dieną neranda net valandėlės laiko sau. Pastaruoju metu, hahha, na, ką čia gal trečias mėnuo kai Tadukas gimė, pradėjau vis dažniau sau ir kitiems sakyti, vis mažiau laiko randu sau, nespėjų plaukų išsišukuoti per visą dieną :D, arba rytinis dantų plovimas būna nukeliamas vakarui, nes gi žiūrėk reikia tą padaryti, ten nulekti, kaip čia be manęs. Labai gerai pasakyta buvo Mildos, kad tai rodo tik mūsų pasąmonines baimes, kad jau be manęs čia tai niekaip… arba baimę, kad kažkas nutiks, jeigu nebūsiu šalia vaiko, tačiau koks gi gali būti rezultatas, kai sprendimai priimami iš baimės… ir ar tikrai be mūsų niekaip?

Taip pat laiko sau skyrimas reikštų tai, kad reikės atkreiptį dėmesį į savo jausmus, pojūčius, o tai ne visada yra maloni patirtis… Pradėjau stengtis stebėti save, sąmoningai noriu skirti sau nors kiek laiko, kad pati prisipildyčiau energijos, o tada būtų kuo dalintis iš savęs ir su kitais.

Mildos išties įdomu klausyti, nes ji viską išbandžiusi pati ant savęs, dalinasi patarimais ir įžvalgomis, kurios jai pačiai buvo naudingos. Jaučiu jos užtikrintumą bei norą pasitarnauti.

Dar vis pasakoju, kaip tai susiję su šia diena.. 😀

Šiandien supratau, kad dėl savo vidinio nepasitenkinimo bandžiau apkaltinti kitus. Iš tikrųjų tai užpykau lygioje vietoje, patikėkite tikrai lygioje vietoje ir tada tylėjau (čia aš kai pykstu taip būna, aišku, jeigu sąmoningai pykstu, jegu nesąmoningai, plius prišneku nesąmonių dėl kurių po to gailiuosi). Kai pradėjau jausti, kad kyla pyktis, pradėjau mintyse iš karto savęs klausti, kas yra, kodėl kyla pyktis dėl dalyko, dėl kurio kaip ir būtų neverta pykti, kodėl mano vidinė energija ir vidinis džiaugsmas nenugali šios minčių, emocijų reakcijos? Supratau, kad kalti ne kiti, o mano pačios vidinis trūkumas.

Tada likusią dienos dalį tiesiog tylėjau, apkabinau tą pyktį ir mąsčiau, mąsčiau, ką padaryti, kad būtų geriau ir kaip išeiti iš tos būsenos.

Visą dieną pratylėjusi, supratau, kad tik pati esu atsakinga už savo asmeninę vidinio pasaulio kokybę bei resursus, todėl nepasirinkau kaltinimų, kurie, beje, (kaip yra sakoma), yra darnių santykių žlugdytojai… ir ėmiausi ieškoti reikiamos informacijos, ką tokiu atvėju daryti. Susiradau Rasos Mažionienės paskaitą (negaliu ja pasidalinti, nes už šią paskaitą mokėjau pinigus ir ji buvo transliuojama atskirai) apie savo svajonių gyvenimo kurimą.

Puoliau konspektuoti paskaitos, įkvėpta savo pačios noro spręsti savo dalykus. Ten ji davė praktinių patarimų, kaip aprašyti savo svajonių gyvenimą: “Aš ir mano svajonių veikla“, “Aš ir mano svajonių namai“, “Aš ir mano svajonių aš”. Viską išsamiai, detaliai aprašyti apie savo svajonių veiklą, vėliau apie svajonių namus ir kaip juose turi viskas atrodyti (beje, buvo labai įdomu sužinoti, jeigu namai nėra 100 proc. padaryti pagal mus, pvz. labai daug laiko nukelinėjame smulkius darbus, nerandame laiko pakeisti norimas pagalvėlių spalvas ar pagaliau susitvarkyti virtuvės stalčių, tai labai trikdo mūsų psichologiją ir naikina mūsų energiją, kurią galėtume panaudoti kitais naudingais tikslais).

Patiko jos žodžiai: “Mes visi gimstame pilnatvėje. Mūsų tikslas šią pilnatvę materializuoti. Pilnatvė be veiksmo – tuštuma. Mes dažnai mėgstame sakyti: gyvenimas yra toks ir ką aš galiu padaryti…? Toks pasaulis. O ką aš padariau, kad būtų kitaip? O ką aš norėčiau padaryti, kad būtų kitaip?” Su šiuo klausimu prasidėjo ir jos pačios išėjimas iš samsaros rato.

Pakilo energija pagalvojus apie išgirstą informaciją iš Sabienės paskaitos bei darant namų darbus iš Mažionienės paskaitos! išsiploviau rytdienai suknelę, pažiūrėjau kokį pyragą kepsiu, nes eisime į svečius, sužiūrėjau Taduko rūbus kokius dėsis ir esu pasiruošusi startuoti ryt su nauja energija ir noru gyventi savo svajonių gyvenimą (planuoju parašyti kitą įrašą, kaip sekėsi rašyti apie svajonių gyvenimo viziją). Junkis ir tu!

Bučiuoju,

A

Jau trečia nakties, aaaa… 😀

Back to Top