Dieviška kelionė namo

Dieviška kelionė namo

Skaitydama pirmuosius 100 puslapių, buvau giliai nustebinta ir sujaudinta autoriaus pasakojimu apie jo kelionę, bet nepaprastą – dvasinių ieškojimų kelionę. Atrodo, tokie scenarijai gali susiklostyti tik filmuose, bet kai kurie žmonės savo akimis, kojomis ir mintimis palieka šiltą šeimos vaišių guolį, saugius namus bei pastovią ateitį, kad sektų sielos balsą. Kad priimtų Dievą į savo širdį.

Nepaleidžia mintis – kaip aš niekada nekentėjusi, nebadavusi ir neprašiusiu išmaldos gatvėje galiu suprasti bedalį? Tikriausiai niekada ir nesuprasime didelėje agoninoje esamo žmogaus skausmo, nes patys niekada nebuvome jo batuose, neteko ieškoti duonos kasnio ir apsidėti neskalbtais rūbais…

Knygoje aprašomi nuostabiausi, širdį drebinantys pasiaukojimo bei tarnystės pavyzdžiai. Šie įkvepia atsigręžti į save. Paklausti, kiek nuolankumo ir meilės turiu savo atrimtajam, sutiktam turistui, kuris, gal būt, nežino, kur tiksliai eina, arba jaučiasi vienišas.

Yra žmonių, kuriems skaudą širdį, nors iššorėje atrodo labai ramūs, spinduliuoja grožį ir harmoniją. Jų sielos kelionė spalvinga, bet jiems reikia paguodos. Ištieskime ranką, o jeigu… Jeigu tai jam bus lemtingas momentas ir tas žmogus pasijaus daug geriau ir vėl matys šviesią viltį.

Labiausiai įsiminęs momentas knygoje, kai Svamis gyvendamas Indijoje sutinka senyvą žmogų, kuris dalinasi su juo savo kaldra, o pats naktį šąla, pats lieka nevalgęs, tačiau vienintelis jo noras – pasitarnauti keliautojui, ieškotojui, kad jam būtų lengvesnis kelias Indijoje.

Taip pat aprašomi ir įvairūs sutiktų jogų gebėjimai, kai kuriems iš jų šie triukai tampa svarbesni už patį dvasingumą. Tačiau dalis jų nepamiršta esmės, tiesiog dėkoti Dievui ir jam tarnauti. Tačiau ne veltui jogas Balašiva pakerėtiems žiūrovams sakė: „Aš moku kurti pelenus. O Dievas moka kurti visatas.“

Tai knyga, kuri išspaudė ne vieną mano ašarą ir suteikė daugiau supratimo apie kai kurių žmonių pasirinkimus, ypač viso gyvenimo atsidavimą pasirinktam Dievui. Knygos veikėjas bei autorius vėliau pamaitino ne vieną milijoną žmonių ir inicijavo kitas geradarystes.

Rekomenduoju paskaityti visiems, kurie mėgsta knygas parašytas pagal tikras istorijas, išgyvenimus, turi gyvenimo klausimų ir nori pajusti dvasinį, sielos, begalybės jausmą. Ši knygą įžemina, bet tuo pačiu ir priartina prie Dievo (tokio, kokį jūs patį jaučiate savo širdyje, nebūtinai tokį Dievą, kurį atranda keliautojas).

Linkėjimai,

Agnė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Back to Top