Ar Jums būna tokių vakarų, kada negalite miegoti, nes galvoje tiek daug minčių, o atėjus rytui, nebus laiko į jas gilintis, tad tiesiog leidžiate sau tyliai vakaroti, kol visi jau miega? Man kartais tokių vakarų pasitaiko ir šiandien vienas iš jų.
Seniai rašiau, jaučiausi išsisėmusi. Šį kartą norisi pasidalinti mintimis apie mamos rolę. Praėjus metams po Tado gimimo, jaučiu kaip tik dabar nuoširdžiai pradedu „įsivažiuoti“, giliai išjausti šį vieną svarbiausių gyvenimo etapų.
Galvoju apie ateitį, mąstau, kaip sukurti tokį santykį su vaikais, kad ateityje mes galėtume palaikyti šiltus santykius. Kad abi pusės jaustųsi gerai susitikusios, kad būtų bendravimas ne per autoritetą, ar dirbtinę pagarbą, bet sukurti tikrą, šiltą, jaukų abipusį ryšį. Ir kad tiek aš, tiek vaikas norėtume pasidalinti, kas vyksta ne tik formaliai, bet tiesiog gyvenimiškai pabendrauti ir jaustis kaip draugai, žinant, kad mus skiria kartų skirtumai, amžius, patirtis. Žiūrėti į savo vaiką neprimetant jam savų patirčių, kurios jam neaktualios, mokėti išklausyti nesistengiant moralizuoti, būti su vaiku ir tik jo istorija.
Manau, norint to pasiekti, jau dabar turiu galvoti apie tai, ką galiu padaryti jau šiandien. 🙂
Ar tai man atrodo didelė užduotis? O taip. Auginti sąmoningą asmenybę, pastebėti talentus, pajusti emocijas, suprasti, ko nori atžala, kantriai atsiduoti, neužgošti smalsumo.. Dievaži kokia tai didelė atsakomybė.
Mamystė man didelė dovana su dar daugiau motyvacijos tobulėti pačiai ir stengtis būti geresniu žmogumi.
Linkėjimai,
Agnė